Josephas Mallordas Williamas Turneris – vienas vertingiausių britų meno imperijos karūnos briliantų. Jo indėlis į tapybos istoriją lyginamas su ta revoliucija, kurią padarė jo bendravardis Shakespeare'as teatre. Ir taip pat išsigudrino nepalikti apie save beveik jokių dokumentinių liudijimų. Tik paveikslus, labai daug paveikslų, kurių užtenka tam, kad Londono Tate galerija galėtų nuolatos atnaujinti savo ekspoziciją. M.Leigh pateikta garsiojo tėvynainio gyvenimo interpretacija tokia pat paprasta ir aiški kaip filmo pavadinimas.
Už mandagaus, pabrėžtinai oficialaus kreipinio „Ponas Turneris“ – keistoko genijaus, gerokai pralenkusio savo laiką, istorija. Pagal M.Leigh sumanymą, W.Turneris nuosekliai atsikrato visko, kas jo gyvenime nereikalinga. Įnoringos žmonos ir vaikų. Karališkosios meno akademijos aukštuomenės. Pagaliau net Londono ir išvyksta prie jūros, į provinciją, stebėti saulėtekių ir saulėlydžių, pakrantės ir laivų stiebų.
Per retus pasimatymus su aplinkiniu pasauliu jis leidžia įsisiautėti savo nelengvam charakteriui. Auklėja mažiau talentingą kolegą, teisinantį materialiniais sunkumais tą įžūlumą, su kuriuo melžia iš W.Turnerio pinigus. Pačiam W.Turneriui visiškai nerūpi materialiniai reikalai. Dosniai moka už kuklų kambarį, pro kurio langus matyti įlanka, ir atsisako pasakiškos sumos už savo paveikslus, eskizus ir akvareles. Visą savo palikimą be išimčių palieka gimtajai Britanijai.
O kol kas jo paveikslai saugomi dirbtuvės Londone užkampyje. Ta – „atsargiai, trys laipteliai žemyn“ – ir yra jo nuolat atsinaujinanti galerija, susisiekianti su dailininko dirbtuve slaptomis durimis. Jis piktai raukia nosį žiūrėdamas į svečią, kuriam jo paveikslus rodo tėvas. Kiekvienas toks apsilankymas virsta išbandymu. Tiek pagyros, tiek kritika W.Turnerį vienodai erzina, kaip ir priverčia dusliai urgzti kiekviena aplinkybė, atitraukianti jį nuo darbo.
Geriausi filmo epizodai – paties dailininko portretai. W.Turneris urzgia, spjaudo ant drobės, brauko ją pirštais, krapšto nagu. Tačiau jo veiksmuose nėra nė lašo pamišimo – tik neblėstanti aistra ir didžiulis įkarštis. Lygiai taip pat kartkartėmis jis atskleidžia ne tik savo bjaurų charakterį, bet ir savitą humoro jausmą. Nuostabų poetiškumą, slypintį tame didžiuliame kūne kaip jo afrikietiškame peizaže – mažytis dramblys antrajame plane.
„Ar aš panašus į savo herojų? – nusišypsojo T.Spallas, užkluptas klausimo ant raudonojo kilimo. – Truputį. Žiūrėkite, aš toks pat storas ir nerangus! Tačiau esmė ne išorinis panašumas. Aš galėjau atrodyti nerangus bet kur, tačiau tik ne prie drobės. Tam dvejus metus mokiausi taisyklingai laikyti teptuką, uoliai tapiau ir paišiau.“
W.Turneris išsaugo retą gebėjimą visada likti truputį vaiku. Tą nuoširdų ir susižavėjimo kupiną žvilgsnį į pasaulį – ne žmogaus, o gamtos pasaulį, saulės karalystę. Tai padeda jam atlaikyti likimo smūgius. Jo akyse miršta tėvas, vienintelis artimasis, kuriam jis jautė šiltus jausmus. W.Turneris sėdi ant jo lovos, akys šlapios – ir staiga jis vienu staigiu judesiu nubraukia ir ašaras, ir snarglį. Tik po kurio laiko jis nueis pas prostitutę, kad užpildytų erotinių eskizų bloknotą, ir išsiverks kaip reikiant.
„Ponas Turneris“ – tai ir istorija apie meno revoliucijos prigimtį. Apie jos ištakas. Saulės blyksnis, stačios uolos, vėjo gūsis – jautriai akiai viskas atrodo kitaip. O W.Turneris gebėjo matyti tai, ko nemato niekas kitas. Nei kolegos akademijoje. Nei meilužė namų darbininkė, kuri trauko pečiais matydama drobėje raudonas ir geltonas pašvaistes. Nei dar jaunutė karalienė Viktorija, duodanti pradžią paskutinių, radikaliausių, dailininko darbų atmetimui ir išjuokimui.
Avangardinė W.Turnerio tapyba susiduria su tauriu M.Leigh senamadiškumu. Skirtingos meninės formos – dėl skirtingų uždavinių. M.Turneris stūmė pirmyn meną. M.Leigh atkuria klasikinio portreto bruožus – tai tarsi fotografija, kurios išradimas dar užklupo poną W.Turnerį.
Tokia scena filme taip pat yra: garbaus amžiaus dailininkas fotografo ateljė įtariai žiūri į objektyvą, pateikia jaunajam meistrui daugybę išsamių klausimų. Net iki tokio, kaip kirčiuoti žodį „kamera“. Rezultatu lieka patenkintas. Jį apskritai domina visa, kas nauja. Lygiai taip pat entuziastingai dar prieš tai jis priėmė savo namuose viešnią, kuri kaip fokusus rodė jam paprasčiausius fizikinius eksperimentus su magnetu ir šviesos išskaidymu į spektrą.
„Man jau teko kurti filmą, kurio veiksmas vyksta Viktorijos epochoje, – sakė režisierius. – Šiuo atveju sunkiausia – sukurti įtikinamą atmosferą. Šįkart užduotį apsunkino tai, kad mums reikėjo sukurti įtikinamą personažą.“
M.Leigh puikiai įveikė tiek viena, tiek kita. Jo „Ponas Turneris“ – ne tik paprastas epochos peizažas, dailininko senatvėje portretas – tai tikrų tikriausias grynasis menas. Jo momentinė fotografija, išliekanti ilgus metus. Rezultatu liksite patenkinti, – tikina filmą Kanuose matęs rusų laikraščio "Moskovskij komsomolec" kino apžvalgininkas Nikita Karcevas.
Parengė Milda Augulytė
