„Baigiantis didžiausiai pasaulyje kino šventei Kanuose iškyla didžioji intriga – nugalės rusiškas „Leviafanas“ ar kanadietiška „Mamytė“? Bet kuris pasirinkimas darytų garbę Kanams. Tačiau griežto protokolo taisyklės (filmas negali gauti dviejų reikšmingų prizų) ir devynių komisijos asmenybių nuomonės gali sudėlioti kitokią šachmatų partiją. Istorija žino atvejų, kai Kanuose laimėjo pripažinti režisieriai su silpnesniais savo filmais. Tokių kandidatų šiemet daug, o juk ir broliai Dardenne’ai trokšta įprasminti savo karjerą istorine pergale, nes niekas dar neturi trijų Auksinės palmės šakelių, – sako E.Pukšta.
Štai dešimt verčiausių laimėti filmų, šiais metais sudrebinusių Žydrąją pakrantę. „Tai filmai, kuriuos kiekvienas kinomanas turi įsirašyti į „būtina pažiūrėti“ sąrašą“, – priduria E.Pukšta.
„Leviafanas“ („Leviafan")
Neabejotinai stipriausias filmas rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo kūrybinėje biografijoje („Sugrįžimas“, „Jelena“) drąsiai prabyla apie nežabotą korupciją, neištikimybės kančią, brukamą tikėjimą, degtinės įstatymus ir paprasto sąžiningo žmogaus bejėgiškumą prieš valdžios buldozerius. Sukrečianti drama apie šiurpinantį rusišką realizmą, kuris Kanuose vertė leipti iš juoko. Tai svariausias pretendentas į „Auksinę palmės šakelę“. Jei Jane Campion komisija išdrįstų paskelbti A.Zviagincevą nugalėtoju, filmą finansavusi Rusijos kultūros ministerija tikriausiai paskubės atsižadėti dalyvavimo, nes kūrinys ypač nepalankus šiandieninių įvykių šalyje, jos prezidento vykdomos politikos fone, be to, tai kritiška ataka prieš parsidavusią stačiatikių bažnyčią.
„Mamytė“ („Mommy“)
Į svarbiausius festivalio apdovanojimus pretenduojančio kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmas išsiskiria originalia forma (ekranas, susitraukęs iki 1:1 formato, išsiplečia tik du kartus), įvairiausių jausmų gama, nuoširdžiai vaizduojamos mamos santykiais su problemišku hiperaktyviu sūnumi, meistriškais vaidmenimis, garso takeliu ir humoru. Karščiausius plojimus po oficialaus seanso išprovokavęs (ašaromis trykštantys plojimai truko bent 20 minučių) iš Kanų tikrai išvyks su prizu, bet nenuspėjama intriga gaubia komisijos pasirinkimą – apiberti fantastiškas aktores ar tituluoti 25 metų režisierių.
„Gauja“ („The Tribe“)
Tokio filmo jūs tikrai dar niekur nematėte. Pogrindinę sekso industriją kuruojantys kurčnebyliai bendrauja vien gestų kalba, bet režisierius nusprendžia nesinaudoti vertėjų paslaugomis ir atsisakyti titrų. Maža to, jis filmuoja sudėtingas scenas ilgais vieno kadro segmentais. Drama pribloškia autentiška, negailestinga, šiurpia nelegalaus aborto operacija, atviromis sekso scenomis ir įsimintinu brutaliu smurtu. Paralelinės programos Kino kritikų savaitė komisija jau atidavė kūriniui Didįjį prizą, bet šeštadienį ukrainiečių delegacija dar laukia Auksinės kameros už geriausią debiutą.
„Turistas“ („Turist“)
Svaiginantys kalnai, laimingos atostogos, slidinėjimas, kritinę akimirką užvaldžiusi baimė, šeimos griūtis ir vyriškas požiūris į duobėtą gyvenimą. Nepelnytai į antrąją konkursinę programą „Išskirtinis žvilgsnis“ nugrūsta švedų režisieriaus Rubeno Ostlundo sensacinga drama užburia vaizdų adrenalinu, be specialiųjų efektų nufilmuota sniego lavina, absurdišku humoru, emocinga santykių krizės analize, atvirais pokalbiais apie meilę, neištikimybę, pareigą, savanaudiškumą.
„Lapių gaudytojas“ („Foxcatcher“)
Tikrus nelaimingus įvykius vaizduojančiu liūdnu filmu Kanai atidarė „Oskarų“ kampaniją ir pasiūlė tris favoritus geriausio aktoriaus nominacijai. Visiškai neatpažįstamas komikas Steve’as Carellas laisvai gali jaustis nenugalimas. Kova nominacijoje, kurioje bus įrašyta jo pavardė, iškart baigsis be konkurencijos. Režisieriaus Bennetto Millerio drama analizuoja ne tik sporto batalijas, treniruočių svarbą, bet ir maniakišką ekscentriškumą, didybės maniją, žvaigždžių ligos požymius, pinigų galią.
„Baltasis dievas“ („White God“)
Vengrų režisierius Kornelis Mundruczo pasitelkia futuristinę vaizduotę, hičkokišką įtampą, pribloškiamą choreografiją ir trimitų garsus. Trileryje vaizduojami prieglaudoje susitelkę šunys, kurie išbėga į Budapešto gatves keršyti. Skirtingų veislių keturkojų revoliucija nufilmuota taip įspūdingai, kad užgniaužia kvapą. Filmo žinutė daugiau negu aiški – dviejų šimtų šunų nerealiai suvaidintose situacijose mes, žmonės, raginami pamatyti save lyg veidrodyje.
„Maidanas“ („Maidan“)
Galingas ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas ilgais statiškais kadrais stebi Kijevo Nepriklausomybės aikštėje įsiplieskusią revoliuciją. Nepastebima kamera sujuda tik du kartus, bet pastebi visus svarbiausius Maidano įvykius, fiksuoja ten tvyrojusią atmosferą, palieka galimybę daryti išvadas patiems.
„Timbuktu“
Nuostabaus grožio vaizdai, vizualinės metaforos, nuoširdus humoras, etnografiniai dainų ir šokių motyvai atskleidžia paprastų Malio kaimo žmonių kančią dėl džihado reperių, uždraudžiančių mylėtis, rūkyti ir net žaisti futbolą. Drama apie karą žavi sentimentalumu, autentiškumu ir optimizmu.
„Dvi dienos, viena naktis“ („Two Days, One Night“)
Daugiausia palmių iš prancūzakalbių ekspertų susirinkusi socialinė drama apie darbo trūkumą Belgijoje. Depresija persirgusi jauna moteris per vieną karštą savaitgalį bando sutvarkyti savo likimą. Žavingai atrodanti ir nuoširdžiai vaidinanti Marion Cotillard praturtina brolių Jeano Pierre’o ir Luco Dardenne’ų taktiškai surepetuoto kino pasaulį. Broliai pirmą kartą įtraukia į veiksmą tiek daug veikėjų ir analizuoja žmonių silpnybes, kai sprendimą nulemia 1000 eurų krūvelė.
„Žiemos miegas“ („Winter Sleep“)
Turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano ilgi, monotoniški, jausmingi, kaukes verčiantys nusiimti pokalbiai reikalauja maksimalios kantrybės, susikaupimo ir atidaus titrų skaitymo. Sunkus filmas visomis prasmėmis. Nenuostabu, kad festivalyje jis išprovokavo kategoriškai skirtingas nuomones. 3 val. 16 min. tarp arklių ir žmonių. Nuri Bilge Ceylanas pirmą kartą įsileidžia humorą ir ironiją į savo kūrybą.
67-ojo Kanų festivalio konkursinė programa susikoncentravo į asmenybių biografijas, tikro gyvenimo įvykius ir žmogaus sąžinės studijas. Anot E.Pukštos, labiausiai nuvylė beprasmybėmis gaišinę laiką, tuščiais pabūklais iššovę vyresnieji meistrai, o jų šešėlyje tūnoję jauni, ambicingi, mąstantys, drąsūs autoriai pasinaudojo tramplinu sužibėti. Šiemet paralelinės festivalio programos „Dvi režisierių savaitės“ ir „Kritikų savaitė“ pažėrė galbūt vertingesnių ir įsimintinesnių kūrinių už oficialios programos sukviestus senukus ir nuolatinius draugus.
