Žinote, kas yra maisto pornografija? Tai toks maisto vaizdavimas fotografijoje ar kine, kai žiūrovui kyla nenumaldomas noras eiti prie šaldytuvo arba paskambinti ir užsisakyti picą (tose šalyse, kuriose į namus atvežama pica yra skani, taigi - ne Lietuvoje). Geri maisto vaizdai – tokie, kad, rodos, jauti šnervėse kepamos mėsos kvapą, – kuria suvartojamą ir malonų turinį net tuomet, kai ten nėra jokių kitų meninių privalumų.
Lengva komedija apie užsispyrusį virtuvės vadovą Los Andžele, apsmaigstyta pirmojo ryškumo žvaigždėmis, yra lengvai žiūrima ir nevarginanti, nepaisant paprastučio, schematiško siužeto ir tingiai parašytų, lengvai prognozuojamų dialogų. Už viską galima dėkoti maisto vaizdams: kai tik veiksmas pradeda atsibosti, gerai parodytas, skaniai apšviestas maistas nubraukia visą poreikį galvoti ir meninis vertinimas užleidžia vietą seilėtekiui.
Siužetas paprastas: nervingas virtuvės vadovas Karlas Kasperis (lokio pavidalo J.Favreau), dirbantis restorane pas savininką diktatorių (Dustinas Hoffmannas nepriekaištingai atlieka mažytį vaidmenį; o ko jūs tikėjotės?) išeina iš darbo po blogos restorano apžvalgos ir apsižodžiavimo restorane su garsiausiu miesto maisto kritiku (kurį galėčiau vaidinti aš, tačiau manęs nepakvietė, todėl jį vaidina Oliveris Plattas). Skandalą nufilmuoja restorano lankytojai ir jis tampa interneto sensacija.
Prispaustas nelaimingo asmeninio gyvenimo po skyrybų, nelygaus bendravimo su dešimtmečiu sūnumi, virtuvės vadovas imasi radikalaus posūkio: gauna iš buvusios žmonos buvusio vyro (Robertas Downey, Jr) virtuvę ant ratų ir pradeda miestuose bei paplūdimiuose pardavinėti skaniausius įsivaizduojamus kubietiškus sumuštinius, keptus ant grotelių ir rodomus filme taip, kad norisi užpilti kečupo ant distancinio valdymo pultelio ir jį suvalgyti su sūriu ir paprikomis.
Karlas Kasperis keliauja po Ameriką su sūnumi ir pagalbininku iš buvusio restorano (aktorius ir sėkmės lydimas stand-up komikas Johnas Leguizamo, išsiskiriantis meksikietiška tematika savo komedijų klubų tekstuose – jis ten tyčiojasi iš vadinamųjų šlapiangurių, wetbacks, meksikiečių, pardavinėjančių apelsinus prie greitkelio) ir gyvenimas pasisuka.
Filme yra ir kitų žinomų aktorių, įkištų be jokios priežasties: Scarlett Johansson (restorano administratorė, nuo kurios šiek tiek svaigsta virtuvės šefas, bet ši potemė niekur nenueina) ir restorano vadovo pagalbininką vaidinantis Bobby Cannavale'as, žiūrovų gerai žinomas kaip sicilietis psichas Gypas Rosetis iš serialo „Sausasis įstatymas“, kuris užsigeidžia žudyti taip pat lengvai, kaip kiti - rūkyti.
Abu šie aktoriai filme veikia nežinia ką, kaip ir Sofia Vergara, vaidinanti Inez, virtuvės vadovo buvusią žmoną. Iš esmės ji tik vaikšto, gražiai atrodydama, ir žiūrovui įsimena stereotipiniu kokčiu kolumbietišku akcentu, nuo kurio norisi ausis užsibarstyti kokainu.
Iš visų pasaulio aktorių baisiau už jos skamba tik Penélope Cruz (jos šiame filme nėra) kalba – pastaroji ispanų aktorė galėtų per savo 40 gyvenimo metų išmokti normaliau tarti angliškai, nes šiuo metu jos tarimas baisesnis nei Budulio lietuviška šnekta.
Filmo siužetas banalesnis nei anekdotai, spausdinami šeimininkių savaitinių žurnalų paskutiniame puslapyje, o idiotiškai plėtojama socialinių tinklų tema lengvai sutampo savo lėkštumu.
Šefas, suprantate, net nežino, kas yra „Twitter“, ir per tai prisidaro bėdos viešai plūsdamasis su maisto kritiku. Tačiau mažasis sūnelis - tik pagalvokite - visa tai sugeba daryti ir telefonu, ir planšete ir savo tėvo naujajam sumuštinių verslui internete padaro tokią reklamą, apie kokią svajoja kiekviena picerija Lietuvoje – visiškai nemokamai dešimtys tūkstančių sekėjų, bože moj, kokia sėkmės istorija, ir viskas nemokamai; puiki pasaka patikliesiems.
Dialogų kokybė varijuoja tarp vidutiniškos ir blogos. Prasčiausiai skamba pats J.Favreau. Problema čia tokia, kaip ir Woody Alleno filmuose, kurių scenarijų rašo pats režisierius ir pats juose vaidina. Kai scenaristas, aktorius ir režisierius yra vienas žmogus, jo paties vaidybos ir tekstų nėra kam patikrinti, užsukti ausį ir sustabdyti. Tarp aktorių labai madinga bandyti režisuoti: kai tik išgarsėji kaip vaidintojas, pradedi įsivaizduoti, kad daug matei režisieriaus darbo ir viską gali padaryti ne blogiau nei jis.
Būtent dėl to J.Favreau personažas kalba kaip W.Alleno personažai: neurotiškas ir be perstojo košiantis iš savęs erzinančią verbalinę srovę, aplinkinių neklausantis ir visiems primenantis bendradarbį arba giminaitį, kuris yra nenutildomas ir visą gyvenimą girdi tik save. Paskui tokie personažai stebisi, kodėl jiems sunkiai sekasi bendrauti su aplinkiniais ir kodėl juos ne visi mėgsta. „Turbūt jie man pavydi“, - mano jie.
Man, kaip maisto kritikui, labai autentiškas (ir nuo to ne mažiau idiotiškas) pasirodė virtuvės vadovo protrūkis apie tai, kaip štai tas prakeiktas kritikas, kuris nieko nedaro, tik ėda ir rašo, savo neišmanėliškais paistalais griauna restoranų personalo gyvenimą. „Juk jie taip stengiasi.“
Šefu vadinamas virtuvės vadovas patogiai pamiršta, kad bloga apžvalga atsirado ne dėl netinkamo maisto, o dėl to, kad restorano savininkas išprievartavo virtuvę kritiko apsilankymo dieną patiekti seną ir patikrintą, bet nudrožtą meniu. Kadangi savininko aploti negali, tai atsiima maisto kritikas. Tai tipiškas elgesys žmogaus, kuris grįžęs namo spiria katei, nes jį darbe apstaugė viršininkas. Taip elgiasi nevykėliai, silpnieji ir menkystos. Būtent tokį vaidina J.Favreau.
Gerai žinau, kaip mane internetuose kočioja blogai įvertinti virtuvės vadovai ir kai kurie savininkai. Jie, dar ir neblaivūs būdami, kabinėjasi prie manęs sostinės baruose („Kai vėl ateisi, turėsi viską bandyt iš naujo, aš tau įrodysiu, kad tu neteisus“). Taip, kalbu apie tave, „Druskos namų“ savininke. Mane aploti galima daug kartų, bet nuo to jūsų restoranams geriau nebus. Vis tiek mano žodis paskutinis, kaip ir šioje filmo recenzijoje.
Filmas „Šefas“ tinkamas kaip lengvas vasaros pasižiūrėjimas (ir kas pagaliau pastarąjį kartą matė kokį nors gerą ir solidų Holivudo filmą, išleidžiamą į rinką vasarą?). Dailus maisto rodymas užtikrina malonumą žiūrovui. Žiovauti neteks. Prisiminti irgi vargu ar bus ką.
Filmo pristatymas vyks birželio 26 d. 19 val. restorane „Drama Burger“ Vilniuje. Vakarą ves A.Užkalnis – svečiai bus vaišinami pagal jo receptą paruoštu mėsainiu. Likusieji gyvi gaus kvietimus į filmo peržiūrą.
