8 garsūs filmai: ko apie mirtiną virusą mus moko Holivudas?

Įsivaizduokite tokį scenarijų: mirtinas virusas ištrūksta iš įslaptintos laboratorijos arba dar geriau - atkeliauja iš varganos Afrikos šalies ir žmonijai kyla išnykimo pavojus.

"28 dienos po" plakatas šiurpino kaip ir pats filmas. Bet to filmų kūrėjai ir siekia - žaisti su jūsų jausmais<br>"Wikipedia" nuotr.
"28 dienos po" plakatas šiurpino kaip ir pats filmas. Bet to filmų kūrėjai ir siekia - žaisti su jūsų jausmais<br>"Wikipedia" nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vaidas Saldžiūnas

Aug 5, 2014, 12:55 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 1:08 PM

Nebent atsiranda vakciną turintis herojus, kuriam sutrukdyti biologinį ginklą iš viruso pasigaminti norinti vyriausybė. Kitu atveju virusas pakerta milijonus, galbūt milijardus žmonių, o likusieji, kurie turi imunitetą, bando išgyventi pasikeitusiame pasaulyje.

Skamba, tarsi iš Holivudo filmo? Taip ir yra - kol po pasaulį sklinda tikro, o ne išgalvoto Ebolos viruso baimė ( būtent baimė, kuri labiau užkrečiama, nei bet kuri žmoniją šienavusi infekcija), Holivudo prodiuseriai ir scenaristai jau greičiausiai trina rankomis.

Tikras įkvėpimo šaltinis – nepagydoma liga, prieš kurią nėra infekcijos, siaubingose kančiose mirštantys žmonės, rankomis skėsčiojantys medikai, kurie skambina pavojaus varpais – Ebolos nepavyksta sustabdyti.

Ar šimtus gyvybių Vakarų Afrikoje nusinešusi Ebolos hemoraginė karštligė gali pasklisti po pasaulį ir tapti būtent ta pandemine liga, kuri nušluos žmoniją?

Jei realus pasaulis būtų toks, kokį vaizduoja Holivudo filmuose, mums jau dabar derėtų nerimauti. Nes juk Jie – vyriausybė, žmonės, žinantys tikrąją padėtį nuo mūsų slepia tiesą. Nes jie nenori kelti panikos arba yra susimokę su ateiviais, arba patys užvaldyti viruso.

Kita vertus, Holivudas mus moko, kad ir numoję ranka, nurašę visą nerimą į sąmokslo teorijų paantraštes apgaudinėjame save – pandemijai atšliaužus prie mūsų namų durų būsime nepasiruošę, lyg žiopčiojantys ir panikos apimti viščiukai.

Tada jau bus per vėlu kreidelėmis piešti TIE-SOS – užsikrėsime ir neišvengiamai visi mirsime. Taigi, ko dar mus gali išmokyti garsiausi filmai apie pandeminę apokalipsę?

Invazija (2007 m.)

Psichiatrė Carol Bennell, kurią vaidina Holivudo garsenybė Nicole Kidman bando suprasti, kokia nepaaiškinama liga užsikrėtė žmonės, kurie naktimis tampa viskam apatiškomis būtybėmis, kurios elgiasi itin keistai - šalti, bereikšmiai žvilgsniai, jokių emocijų ar užuojautos.

Kai herojės sūnus užsikrečia šia infekcija, ji su kolegomis stengiasi kuo greičiau surasti priešnuodžius. Šiaip jau nenuostabu, kad filmas sulaukė daugiausiai neigiamų kritikų vertinimų. „Invazija“ - tiesiog nuobodus, įtampa ir intelektu nesužalotas klasikinio kūrinio perdirbinys.

Pagalvokite – virusas nesukelia jokio kraują ir smurtą mėgstančių kukurūzų spragėsių valgytojų pasibaisėjimo – nei kraujo, nei baimės, tik virusu užsikrėtę nuobodus nuobodos. Kaip kokie stereotipiški suomiai.

Ateivių virusas, priverčiantis žmones elgtis keistai čia – lyg svetimkūnis. Holivudas tokią istoriją žiūrovams rodė jau 1956 metais, kai pagal Jacko Finney novelę „Kūnų grobikai“ pastatytas nespalvotas filmas „Kūnų grobikų invazija“ tapo žanro klasika.

Trys šio filmo perdirbiniai, tarp jų ir paskutinysis su N.Kidman susilaukė skirtingos sėkmės, bet motyvas iš esmės tas pats – bent dalis žmonių visada geba atsispirti virusui ir priešintis. Žmogiška agresija - dėl kurios dažnai mėgsta rymoti moralizuotojai, pasirodo gali išgelbėti pasaulį. Štai taip, žinokite kitą sykį, kam dėkoti.

Tobulas jausmas (2011 m.)

Apie jausmus, tokius kaip agresija ir kitus pasakoja ir kitas filmas pasaulinės pandemijos tema. Tai nėra tipiška juosta apie apokalipsę, o filmo esmė išlaikoma iki paskutinio kadro – nedažnai taip būna, kad norisi jo laukti.

O juk iš pirmo žvilgsnio filmas – lėkštas ir nuobodokas. „Tobulas jausmas“ su Ewanu McGregoru ir Eva Green pasakoja apie dviejų žmonių meilę paslaptingos epidemijos metu.

Siaučiant nežinomam virusui žmonės vienas po kito praranda gebėjimą skirti kvapus, vėliau – skonio jausmą. Dar po kurio laiko žmonės ima netekti klausos ir šis praradimas lydimas įnirčio bei pykčio priepuolių. Galiausiai prarandama rega. Tad kas lieka?

Tik aklų, kurčių, užuosti, pajusti skonį nesugebančių ir pasmerktų kankinančiai mirtį žmonių meilė. Kiek netradicinio filmo, kuriame į vieną sukergta meilės linija bei pandeminė tema, gali sugraudinti ir beširdžius.

Taigi, išvada paprasta: kol dar neužklupo pasaulinė pandemija – nepamirškite mylėti, įsimylėti, nes vėliau bus per vėlu ir nelaimingiausi bus tie akli kurčnebyliai, kurie niekada nemylėjo.

Andromedos štamas (1971 m.)

Bet gana seilėtis ir braukti ašarytes. Juk pradėjome kalbėti apie Ebolą, kuri sukelia vėmimą, viduriavimą ir skausmingą mirti iš akių srūvant kraujui. Nemeluokite – patyliukais ir jūs tokius filmus žiūrite, antraip jų niekas nekurtų ir kino salėse nebūtų sadomazochistiškai besišlykštinčių žiūrovų, po kraupaus vaizdo sriūbtelėjančių kolos.

Taigi, grįžkime prie klasikos. 8-asis praėjusio amžiaus dešimtmetis, kai pasaulį ėmė bauginti nauji, nežinomi virusai (nors apie AIDS dar niekas nebuvo girdėjęs, o ir iki šiol yra sąmokslo teorijų šalininkų, neigiančių šio ŽIV viruso egzistavimą arba jį priskiriančių Naujos Pasaulio Tvarkos šulų sugalvotam biologiniam ginklui – o kaipgi)

Tiesa, ne visi filmai apie virusus turi būti kupini veiksmo. Toks stilius ne visada pasiteisina. Įtampa galima kelti senoviniais, senosios kino mokyklos metodais. Pagal Michaelo Crichtono to paties pavadinimo kūrinį pastatytas "Andromedos štamas" yra būtent toks – lėtas, kiek ištęstas, o prie šiuolaikinių trilerių įpratusiems gali merktis akys.

Filmas pasakoja apie tai, kaip iš žemės orbitos į nedidelį miestelį Kalifornijos valstijoje nukritęs palydovas pargabena mirtiną mikroorganizmą, kuris kaip mat nužudo visus dešimtis miestelio žmonių. Išskyrus du – kūdikį ir senolį.

Elitinė patyrusių medikų komanda iškviečiama ir uždaroma į itin slaptą laboratoriją su branduoliniu susinaikinimo mechanizmu tirti paslaptingo užkrato, kuris gali sunaikinti visą žmoniją.

Iš esmės tai ir yra visas siužetas – mokslininkai tiria, barškina antikiniais mūsų akims kompiuteriais, kalbasi, o senoviškas garso takelis žaidžia su žiūrovų emocijomis. Įtampos užtenka, o prakaito lašai ant kaktos liejasi didesniais upeliais, nei karštomis rugpjūčio dienomis paplūdimyje.

O dieve, kiek jie gali šnekėti? Ar galima daugiau veiksmo? Jei to prašote, nežinote, ko norite. Štai prašome – 2008 metais perdirbtas (kaip įprasta idėjų bado kankinamame Holivude) "Andromedos štamas" tapo dviejų dalių miniserialu. Su daug veiksmo, sprogimų, sąmokslo teorijų. Kas gavosi? Sujauktas eilinis niekalas su ryžtingais herojais, biologinį ginklą kuriančiais niekšais kariais.

Bet abu filmai mus moko kelių dalykų. Pirmiausiai mums primena, kad žmonijai mirtinus užkratus gali pagaminti ne tik Žemės gamta ar žmogus. Užkratas iš kosmoso gali atkeliauti tokiu nekaltu pavidalu, kuris įžiūrimas tik per galingą mikroskopą.

Tad atsargiau su kosmoso tyrimais – jei H.G.Welso romano „Pasaulių karas“ ekranizacijoje ateivius marsiečius pribaigia Žemės bakterijos, tai tokie patys neišsivysčiusių ateivių mikroorganizmai gali pribaigti mus.

Antra – neskubėkime. Ir neskubinkime mokslininkų, reikalaudami atsakymų čia ir dabar. Kaubojiškas principas - pirma tvoti branduoline bomba, o tada klausti klausimų ne visada yra geriausia išeitis.

Protrūkis ( 1995 m.)

Kiek panašus į "Andromedos štamą", tik gerokai dramatiškesnis ir šiuolaikiškesnis yra „Protrūkis“. Tai – Holivudo versija, kuo gali baigtis Ebolos pandemija. Ypač, jei ši liga mutuotų ( aha, niekas apie tai nepagalvojo, atsainiai numodami ranka į tuos varguolius nesiprausiančius afrikiečius, kurie valgo, kaip barbarai).

Jau pats scenarijus įžiebia daug lempučių: 1967 metais kažkur Afrikos džiunglėse ( nes kam amerikiečių žiūrovui žinoti kažkokias Afrikos šalis) vyksta nesustabdomo viruso, vėliau pavadinto Mutaba (kaip originalu, Ebola čia, matyt, visai ne prie ko) protrūkis, kurį amerikiečių kariškiai išsprendžia jau minėtu kaubojišku būdu – subombarduojam, klausimai bus po to. Bet po 20 metų, kaip trys muškietininkai, virusas grįžta iš užmaršties ir ima siautėti.

Drąsus mokslininkai – vienas jų mažasis Dustinas Hoffmanas bando perspėti apie pavojų, kovoti – ir kovoja visą filmą tiek su virusu, tiek biologiniu ginklu tą virusą norinčiais paversti arogantiškais kariškiais. Iš Afrikos į mažą JAV miestelį atkeliavęs virusas kelia grėsmę „laisvų žmonių šaliai“, o piktiems kariškiams ant paprasto amerikiečių darbo žmogaus, žinoma, nusispjaut.

Tai to tik galime ir išmokt iš šio filmo – yra dori mokslininkai, yra niekšai kariškiai, o jūs, paprastas žmogau, mirsite nuo viruso, arba būsite akimirksniu pagydytas per kelias dienas sukurta, čia pats drąsaus mokslininko išbandyta vakcina – viskas priklauso kuri pusė – geriečiai ar blogiečiai laimės.

28 dienos po (2002 m.)

Kartais filmų kūrėjai mus maloniai nustebina gan realistiškais (kiek tai įmanoma fantastiniams filmams) pandejimos pavaizdavimais. Kartais mums nori parodyti, kad nėra ribos tarp geriečių ir blogiečių, visi yra blogi, tik kai kurie – šiek tiek geresni ir stengiasi išlikti žmogiškesniais.

Prieš "Lušnynų milijonierių" Danny Boyle'as išgarsėjo kaip "Traukinių žymėjimo" režisierius. O tarp šių filmų buvo zombių filmų žanrą iš užmaršties prikėlęs „28 dienos po“. Tiesa, kas nematėte – neapsigaukite, tai nėra klasikinis filmas apie lėtai su į priekį ištiestomis rankomis judančius padarus, kurie mauroja "smeeeegenyyys".

Ne, šiame filme zombiai – tiesiog žaibiškai plintančio įnirčio viruso užkrėsti žmonės, kurie linkę į šimtaprocentinį smurtą. Jie daužo, jie kanda, jie įsiutę ir jų daug. O gyvų žmonių moderniame pasaulyje – beveik nelikę.

Būtent tokį vaizdą išvysta ligoninėje atsibudęs pagrindinis herojus- dviratininkas Jimas ( Cillian Murphy), praėjus 28 dienoms po susidūrimo su sunkvežimiu (tipiška londonietiška situacija).

Jis klajoja po ištuštėjusį Londono centrą (vien dėl šių vaizdų, kurie nufilmuoti tikroje Jungtinės Karalystės sostinėje, o ne iškepti kompiuterinės grafikos mylėtojo kompiuteryje.

Filmuota vos po kelias minutes per dieną, auštant – tokio Londono nepamatysi net grįždamas paryčiais po audringo vakarėlio), kol galiausiai sutinka išgyvenusius žmones. Ir tik tada mėgina suprasti, kas vyksta bei prisitaikyti pasikeitusiame pasaulyje.

Bet vėlgi, filmas kelia daugiau klausimų, nei klasikinė išgyvenimo tema zombių pasaulyje – tie užkrėsti ir greitai lakstantys zombiai nebūtinai yra pagrindiniai priešininkai, kuo įsitikina pats Jimas. Taigi, šio gerai sukalto (ir jo kiek prastesnio tęsinio "28 savaitės po") zombių trilerio pamoka paprasta: nori išgyventi?

Būk greitas, būk sumanus, nedvejok, o jei dvejoji – turi būti velniškai gera priežastis (pavyzdžiui jausmai, nes na kaipgi be jų?). Taip pat šis filmas mus į galvas kala tą rusišką patarlę - "norėjome kaip geriau, o išėjo, kaip visada".

Tai turėtų ypač įsidėmėti aršūs gyvūnėlių mylėtojai – pažiūrėję filmą suprasite. Ir dar – jei esi po zombių nusiaubtą pasaulį klajojanti vieniša mergina, kad ir kokia kieta bebūtum, susidėti su grupe kariškių gali būti bloga mintis.

Aš esu legenda ( 2007 m.)

Žinoma, žmonės su uniformomis – ne tik agresijos simbolis. Ypač Amerikoje, kur uniformuoti herojai neretai gelbėja pasaulį. Pulkininkas ir kartu daktaras Richardas Neville'as – pagrindinis "Aš esu legenda" herojus ir jis bando gelbėti pasaulį nuo mirtino viruso.

Vėlgi viskas prasideda nuo "norėjome kaip geriau...". Žmonės norėjo išnaikinti vėžį, o gavo mutavusį virusą, išnaikinusį 90 proc. žmonijos (įdomus faktas – Ebolos mirtingumas gali siekti iki 90 proc.). 9 proc. likusiųjų mutavo ir tapo zombiais, panšiais į tuos skustagalvius, kurie šiomis dienomis renkasi prie Neries išlenkti butelaitį kitą degtinės.

Pagrindiniam herojui nepavyko išgelbėti pasaulio ir jis gyvena vienišas apokalipsiniame Niujorke su ištikimu šunimi. Bet nepasiduoda, bando rasti vakciną. Nes juk amerikiečiai niekada nepasiduoda. Tai yra pirmoji filmo pamoka – neparduok, nepasiduok, kaip sakė patriarchas.

Deja, per visą veiksmą, šaudymus, gaudymus, susidūrimus su virusu užsikrėtusiais mutantais, filmas pameta ir iškreipia pagrindinę mintį, kuri užkoduota filmo pavadinime. Kas ir kam yra legenda? Šiame filme – pagrindinis herojus kitiems išgyvenusiems žmonėms.

Tačiau originaliame "Aš esu legenda“ variante – Richardo Mathesono tokio paties pavadinimo knygoje (bei ankstesnėse ekranizacijose - "Paskutinis žmogus žemėje" ir "Omega žmogus") pagrindinis herojus legenda yra ne žmonėms, o būtent tiems mutantams.

Su pastaraisiais jis atlieka eksperimentus, kurių pavydėtų pats J.Mengele. R.Neville'as tiems mutantams yra siaubūnas daktaras, dingusio pasaulio ir jo gyventojų reliktas.

Tai mus irgi turėtų pamokyti, kad bandydami išgydyti ligas ir eksperimentuodami nepersistengtume, nes patys liksime tomis laboratorijas žiurkėmis. Beje, įdomus faktas – šis filmas turi alternatyvią, dar laimingesnę pabaigą su seilėtu Holivudo saulėlydžiu, kuri nepatiko net įnoringiems prodiuseriams.

Žmonių vaikai (2008 m.)

Tiesą pasakius, viruso žanro surimtėjimas, ieškant naujų potemių, kurios tiktų šiuolaikiniam, paprastu, žmoniją šienaujančio užkrato scenarijumi nesužavinčiam žiūrovui vis dar ant bangos.

Pavyzdžiui kaip išgyventi pasaulyje, virš kurio pakibusi neišvengiamo išmirimo lemtis? Jei virusas nežudo tiesiogiai, bet pakerta vaisingumą. Moterys negimdo ir žmonių laukia išmirimas. Belieka nusigerti, siautėti gatvėse, kol žmonija nusiris iki "Mad Max" pasaulio.

Apie tai vėliau pasaulį „Gravitacija“ sužavėjęs režisierius Alfonso Cuaronas filme "Žmonių vaikai" pasakoja ilgais vienu kadru nufilmuotais kone dokumentiniais intarpais.

Aptriušęs Clive'o Oweno herojus, socialinės imigrantų problemos, kankinimai, nekalta mergelė su vaiku – vienintele žmonijos viltimi ir be perstojo besisukantis veiksmas. Įspūdingas filmas, kaip prie taurės vyno pasakytų mąslios manekenės - "verčiantis susimąstyti". Tai – netipinė, lėta apokalipsė.

Užkratas (2011 m.)

Bene realistiškiausias žmonijai grėsmę keliančio viruso pavaizdavimas kine – Steveno Soderbergho juosta "Užkratas". Šis universalus režisierius kai jau imasi temos, tai ją išmėsinėja taip, kad suprastų ir intelektualas, ir kolūkio pirmininkas.

Viruso temą jis išstudijavo, tarėsi su mokslininkais, o su jais dirbo ir žargoną įvaldyti turėjo aktoriai – Marion Cotillard, Laurence'as Fishburne'as, Kate Winslet, kurie vaidino medikus. Čia tik būrelis žvaigždžių, kurios visomis keturiomis veržiasi vaidinti S. Soderbergho filmuose.

Neištikima žmona, ir pirmoji siaubingo viruso auka – Gwyneth Paltrow herojė, jos kuklus ir imunitetą turintis vyras – Matto Damono ( vardą ir pavardę reikia tarti pabrėžiant a raides), landusis ir šlykštusis sąmokslo teorijų (kurios iš dalies pasitvirtina – še tai tau) kūrėjas, iš kurio Mildai Bartašiūnaitei dar tik mokytis ir mokytis – Jude'o Law herojus.

Bet čia, kaip ir visuose S.Soderbergho filmuose svarbūs ne tiek herojai ar jų veiksmai, kiek pati tekmė – vaizdas ir garsas.

Būtent tiksintis garso takelis dar ilgai išlieka galvoje ir siejasi su, regis, padrikais, bet loginį ryšį turinčiais paprastais vazidais. Filmas itin realistiškas, nes virusas šienauja be gailesčio – ir vaikus, kuriems iš burnų virsta putos, ir medikus, ir milijonus kitų.

Ką reiškia kova su tokiu pandeminiu virusu, kuris, kaip miško gaisras greitai pasklinda po pasaulį oro keliu – tereikia užkrėsti kelis žmones, o jie, išsivažinėję po susisiekimo taškus, užkrečia milijonus žmonių?

Šis filmas mus moko, kad vakciną rasti – ne kelių dienų ir pavienių didvyrių klausimas. Medikai gali dirbti visą parą, bet tokio darbo nepaskubinsi – užtruks mėnesius, metus, per kuriuos mirs milijonai žmonių, kils socialinė įtampa, riaušės, panika, trūks maisto.

Visas mums įprastas gyvenimas staiga sustos – niekas niekur negalės išvažiuoti, žmonės, įpratę prie prekybos centrų, ten nieko neras, nes tie patys prekybos centrai priklauso nuo logistinių bendrovių, kurios išvežioja produktus. Būtent tai yra tikroji modernios pandemijos grėsmė.

Trukdžiai, siekiant kovoti su virusu - ne kokie siaurakelniai kariškiai, o elementari biurokratija, žmogiškas neatsargumas, žioplumas ir... rankų neplovimas. Būtent taip buvo kalbama apie šį filmą – po jo norėsite dažniau plautis rankas ir labai įtariai žiūrėsite į to nedarančius.

Žinoma, tai - tik filmai, kurių pamokymų nereikėtų priimti už gryną pinigą. Juk įvairius užkratus studijuojantys mokslininkai tik kikena į kumštuką ir dažnai pabrėžia - viskas būtų kitaip, nekelkite panikos. Bet ir pabrėžia - į Vakarų Afriką kol kas geriau neskriskite. Dėl viso pikto.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.