Dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ nuo rugpjūčio 15 d. rodomas Lietuvos kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje ir Marijampolėje.
1944–1953 m. Baltijos šalyse vykęs pasipriešinimo judėjimas subūrė jaunų mirčiai neabejingų vyrų būrius kovai su komunistiniu pasauliu – Sovietų Sąjunga. „Nematomas frontas“ – sovietų valdžios karo pajėgose naudotas kodinis pavadinimas partizanų judėjimui Lietuvoje įvardyti.
Drąsių vyrų, stojusių į kovą už laisvę, istorija filme pasakojama remiantis partizanų lyderio Juozo Lukšos rašytine patirtimi, abiejų „fronto“ pusių liudytojų mintimis. Tuometį siaubą, kankinimus, meilę ir narsą atskleidžia dar niekur nematyti archyviniai kadrai bei pasipriešinimą išgyvenusiųjų istorijos.
Ar dokumentinis filmas apie kovą prieš pažeminimą, priespaudą ir neteisybę taps Lietuvos ginklu, padėsiančiu užkariauti pasaulio dėmesį? Apie tai kalbėjomės su filmo kūrėjais J.Ohmanu, V.Sruoginiu ir M.Johnstonu.
– Kaip jaučiatės dabar, kai po šešerių metų kūrybos filmas pagaliau pasiekia plačiąją auditoriją?
J.Ohmanas: Jei atvirai, truputį pavargęs. Juk tai dokumentika, pareikalavusi ilgo kūrybinio proceso. Vis dar persekioja jausmas lyg visur turėčiau neštis kamerą, kad viską galėčiau įamžinti. Kita vertus, tas malonus nuovargis susijęs ir su palengvėjimu.
– Kuris jausmas stipresnis?
J.Ohmanas: Turbūt palengvėjimas.
V.Sruoginis: Mūsų vis dar laukia daug darbo, kūryba tęsiasi. Turime sudominti žmones, kad jie pajustų ir pamatytų tai, ką matėme mes. O tai, manau, yra sunkioji dalis. Prie šio projekto dirbome šešerius metus. Tiek visko į jį sudėjome. Norime, kad žmonės tai pamatytų ir suprastų.
– Sudominti žmones sunkiau nei kurti patį filmą?
V.Sruoginis: Tai labai skirtingi procesai. Viena yra sėdėti patogioje kėdėje, redaguoti kadrus ir leisti sau visiškai susikoncentruoti į darbą. Kas kita – tos dar laukiančios emocijos. Tai kitokia kūryba – marketingas, publikos sudominimas.
M.Johnstonas: Mūsų marketingo kampanija labai kūrybinga. Stengiamės kurti socialinį susidomėjimą, padėti žmonėms suprasti, kaip visa tai svarbu. Tai ne šiaip bilietų pardavinėjimas. Siekiame daugiau – sukurti socialinį judėjimą, kuris siektų aukštesnių tikslų. Šį tą sukūrėme tik jaunimui, įsitraukėme į socialines medijas, norime, kad kuo daugiau žmonių suprastų mūsų idėjas.
V.Sruoginis: Štai kodėl viena iš kampanijos dalių – žaliosios juostelės.
– Kokia žaliųjų juostelių idėja?
V.Sruoginis: Tai lyg būdas prisidėti prie judėjimo, padėkoti. Buvome maloniai nustebę, kad šios juostelės taip išpopuliarėjo, jų nuolat trūko. Pastebėjome, kad visoje Lietuvoje net žinomi žmonės ėmė jas nešioti. Maža to, talpino nuotraukas su žaliosiomis juostelėmis savo socialinėse paskyrose ir taip skatino prisijungti kitus, parodyti, kad tai, apie ką kalbame, yra svarbu visai šaliai.
J.Ohmanas: Galbūt šios juostelės – tai būdas parodyti pasipriešinimą, nepritarti pažeminimui. Juk bet kuri okupacija susijusi su pažeminimu, nes paprastiems žmonėms sunku ką nors pakeisti, jiems sunku priešintis. Kaip gyventi, kai kas nors mėgina tau įsakinėti, ką galvoti, ką daryti?
Lietuvoje toks pažeminimas siejamas su sovietų kariuomene, Antruoju pasauliniu karu. Pasiduoti be kovos nebuvo išeitis. Tie vyrukai, kovoję su priespauda, pareiškė: „Mes nesiruošiame jūsų klausyti, nesiruošiame pasiduoti be kovos ir tai darysime iki galo!”
– Ar nustebino žiūrovų reakcija per pirmuosius seansus?
J.Ohmanas: Labiausiai jaudinančią akimirką patyriau po vieno pirmųjų seansų. Nebaigęs žiūrėti filmo išėjau iš salės, nes pabaigą juk esu matęs šimtus kartų. Žinojau, kad už minutės bus rodomi titrai. Stovėjau ir laukiau, kada žmonės plūstelės pro duris, tačiau niekas neišėjo. Nustebau, kodėl niekas neišeina? Grįžau į kino salę, o joje visi tyliai sėdėjo savo vietose ir laukė, kol baigsis titrai.
V.Sruoginis: Man įstrigo filmo pristatymas Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime – žiūrovai plojo stovėdami. Nuostabu tai, kad tau buvo vien jauni žmonės: mokiniai, studentai, ką tik studijas baigę absolventai.
Tuo emocijos nesibaigė – viso susitikimo metu prie manęs ėjo jauni žmonės, dėkojo, kartojo, kaip jiems patiko mūsų filmas. Neįsivaizduojate, kiek daug reiškia tai girdėti iš tokios jaunos auditorijos. Visiems mums tai daug reiškia – tai, ką norėjome papasakoti, yra kur kas daugiau nei tik istorijos pamoka.
M.Johnstonas: Asmeniškai aš niekada nepamiršiu filmo pristatymo Kauno kino teatre „Romuva“ prieš kokius dvejus metus. Tada dar turėjome kelias skirtingas filmo versijas, gryninome idėjas. Nuvežėme filmą į „Romuvą“. Neįtikėtina, bet visi bilietai buvo parduoti, susirinko per 500 žmonių! Ir jie visi plojo stovėdami. Po filmo visi trys stovėjome prie durų, išlydėjome išeinančiuosius, o senoliai, kurių kino salėje buvo daugiausia, vis sustodavo prie mūsų, spaudė rankas, dėkojo, moterys net šluostėsi ašaras. Tą akimirką supratome, kad prisibeldėme iki jų širdžių. Tai suteikė jėgų ir pasitikėjimo tęsti darbą.
V.Sruoginis: Neįtikėtina, kad mūsų filmą dar gali pamatyti ta karta, kuri visa tai išgyveno, kuri turėjo galimybę gyventi šalia partizanų. Tuo pačiu metu mes dar galime kažko išmokyti jaunąją kartą, kuriai šis filmas – tai istorija. Pats esu Amerikoje gimęs lietuvis, kuris užaugo klausydamasis senelių pasakojimų, todėl dabar tai pasakoti kitiems – didžiulė garbė.
– Kaip prikalbinote filme dalyvaujančius žmones išsipasakoti?
J.Ohmanas: Iš viso kalbinome 55 žmones.
V.Sruoginis: Kai kuriuos kalbinome net ne po vieną kartų.
J.Ohmanas: Prakalbinti tuos žmones nebuvo taip sunku, kaip gali pasirodyti. Kai kuriuos jų pažinojau iš senesnių savo projektų, pavyzdžiui, 2008 m. rodyto filmo „Smogikai“. O kai bendrauji ne pirmą kartą, barjerai sumažėja, žmonės tavimi labiau pasitiki. Bet kokiu atveju svarbiausia su visais elgtis pagarbiai, ypač kalbant apie KGB agentus ar jų artimuosius. Tada jie ima pasakoti.
Žinoma, jei ne mūsų trijų asmenybių skirtumai, filmo galutinis variantas būtų kitoks. Daug kur išsiskyrė mūsų prioritetai, nuomonės, vienas žinodavo daugiau, kitas mažiau. Todėl, rodyti ar nerodyti tam tikras scenas, labai priklausė nuo mūsų visų sutarimo.
– Kodėl nusprendėte filmuoti istorinę–dokumentinę juostą?
V.Sruoginis: Nepaisant visko, tai istorija. Tai meilės istorija – meilės savo šaliai, meilės kitam žmogui. Kaip priešintis priespaudai, kai tu esi vedęs? Kaip ta karta, kuri gyveno tokiomis sąlygomis, sugebėjo viską suderinti?
Mes juk neturime galimybių ir sąlygų tai suprasti. Tai, kaip toji karta išlaikydavo ir kurdavo santykius, taip skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Koks tai slegiantis jausmas, kai turi išleisti kariauti savo šeimos narį? Visus šiuos klausimus kėlėme filme ir mėginome į juos rasti atsakymus. Vis dėlto mūsų filmą gal tiksliau būtų vadinti kūrybiniu–dokumentiniu.
– Markai, kodėl pasirinkote tokios mažos šalies kaip Lietuva istoriją?
– M.Johnstonas: Manau, kad ši istorija tokia pat įdomi, kaip ir kitos istorijos, laukiančios savo eilės. Istorija apie nedidelį žmonių būtį, kovojantį prieš stipresnį priešą ir visai nebijantį mirties. Atsidavimas laisvei – labai galingas ginklas. Panašių pavyzdžių galime rasti ne tik Lietuvoje, tai vyksta visame pasaulyje. Bet kuri drąsi istorija būtų tokia pat galinga ir verta kino juostos.
Be to, tai dar viena komunistų agresijos persmelkta istorija, kuri svarbi ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui. Iki interneto eros tokį filmą apie nedidelę šalį būtų buvę labai sudėtinga pamatyti. Džiaugiuosi, kad dabar turime „Google“, kurio pagalba žmonės galės surasti šį filmą tiesiog naudodami paprastus raktinius žodžius: „laisvė“, „meilė“, „karas“, „išdavystė“. 2008 metais, kai tik pradėjome kurti filmą, neįsivaizdavome, kad skaitmeninė platforma taip išsivystys ir padės mūsų filmui pasiekti pasaulį.
O istorinis–dokumentinis filmas po dar dešimties metų bus tik geresnis. Tai lyg deimantas, kuris nepasens ir negalės būti perkurtas iš naujo. Pakeitimai tokio pobūdžio filme tiesiog neįmanomi, nes jie keistų visą istoriją.
V.Sruoginis: Nenoriu, kad mano žodžiai skambėtų arogantiškai, tačiau šiame filme yra į ką pasižiūrėti keletą kartų. Žinome žmonių, kurie jau ne kartą matė mūsų filmą ir vis klausia, kada bus kita peržiūra.
J.Ohmanas: Tiesa ta, kad jame tiek detalių, jog tam, kad jas visas pastebėtum, tikrai reikia kelių peržiūrų. Kas kartą gali atidžiai stebėti vis kitą istorinę liniją.
M.Johnstonas: Prie tokio rezultato labai prisidėjo leidimas prieiti prie Genocido muziejaus išteklių. Rinkomės iš gausybės muziejaus sukauptų nuotraukų tas, kurios mums atrodė tinkamiausios. O nuotrauka vertingesnė nei tūkstantis žodžių. Vien dėl to filmą galima žiūrėti keletą kartų.
V.Sruoginis: Nuotraukose žmonės atrodo kaip mes, tačiau jų žvilgsniai, kupini ryžto kovoti, tiesiog prikausto.
M.Johnstonas: Filme yra tokia scena, kurioje kongresmenas pasakoja apie sovietinę propagandą, jos sklaidą ir poveikį žmonėms. Kai ši dalis buvo filmuojama, mažai apie tai galvojome, bet dabartinių pasaulio įvykių kontekste ji priverčia aiktelėti – „Negali būti, juk tai lygiai tokia pati situacija!“.
V.Sruoginis: Būtų galima iškirpti tą filmo dalį ir palyginti su tuo, ką dabar matome per žinias Jungtinėse Valstijose. Žodžiai, kuriais apibūdinami įvykiai Ukrainoje, sutaptų.
Neįtikėtina, kaip istorija kartojasi. Mums labai pasisekė, kad turime šią filmuotą medžiagą ir galime ją parodyti žmonėms sakydami: „Žiūrėkite, štai kodėl tai taip svarbu“.
– Jūsų netrikdo tai, kad „Nematomo fronto“ istorija atitinka šiandieninius įvykius?
J.Ohmanas: Kiekvienas turime suprasti, kad istorija nesustoja, ji tęsiasi. Rusų pasaulio vizija niekur nedingo. Galbūt po dar kelerių metų panašią istoriją bus galima sukurti iš to, ką dabar pasaulis stebi „tiesiogiai“. Niekada negali žinoti.
– Kodėl „Nemanomą frontą“ pirma pristatote Lietuvoje, o ne, pavyzdžiui, Amerikoje?
V.Sruoginis: Mums labai svarbu, kad pirmieji filmą pamatytų Lietuvos žmonės. Ir ne tik todėl, kad tai jūsų istorija. Mūsų tikslas – perduoti stiprią žinutę Vakarams, kad jie išmoktų jūsų istoriją, išgirstų jūsų širdis ir suprastų jausmus.
Jau dabar už Atlanto yra žmonių, kurie domisi Lietuva – tam, kad juos ir jų kūrybinius protus prisiviliotume čia, tereikia perduoti aiškią, stiprią žinutę. Jei kiekvienas lietuvis ir lietuvė pamatys šį filmą ir nebijos dalintis emocijomis, aš tikiu, kad mums pavyks parodyti pasauliui, kad Lietuva verta daug daugiau dėmesio. Norime, kad pasaulis žinotų daugiau apie jūsų mažą gražią šalį, kurią mes jau spėjome pamilti.
M.Johnstonas: Manau, kad tokia istorija, kokią mes rodome kino salėse, ir toks socialinis judėjimas Lietuvoje gali sudominti daugiau filmų kūrėjų iš viso pasaulio. Jiems tik reikia parodyti, kad Lietuva – šalis, kurioje dar daug galima nuveikti.
V.Sruoginis: „Nematomas frontas“ gali būti svarbus įrankis pritraukti talentingus režisierius, kurie žvelgia į Lietuvą turėdami ateities planų. Galbūt jei jie pamatytų čia esant bendraminčių, kartu galėtumėme sukurti ištisą judėjimą ir praturtintume lietuviško kino kultūrą.
– Ar ketinate ir toliau dirbti kartu?
J.Ohmanas: Žinoma. Mes pasiruošę tobulėti. Ketiname sukurti pilnametražį vaidybinį filmą, o jis taip pat reikalauja pastangų ir darbo. Vien geriems aktoriams rasti reikia laiko. Tačiau mes jau žinome vienas kito stipriąsias vietas ir tuo pasinaudosime.
V.Sruoginis: Mūsų trijulė – kaip muzikos grupė. Priekyje – bendra misija, o už nugaros – nepamirštamos akimirkos.
* * *
* Jonas Ohmanas (gim. 1965 m.) – kino kūrėjas, žurnalistas ir vertėjas. Režisierius sukūrė penkis dokumentinius istorinius filmus Lietuvos televizijai. Intensyvus darbas ir nuolatinis gilinimasis į Rytų Europos XX a. istoriją padėjo stiprius pamatus kuriant dokumentinį filmą „Nematomas frontas“.
* Vincas Sruoginis (gim. 1973 m.) turi 15 metų patirties reklamos, televizijos laidų ir kino srityse Niujorke. Gilindamasis į Lietuvos istoriją ir kalbą, garsaus lietuvių tremtinio anūkas panaudojo savo profesinę patirtį papasakoti unikalią pokario partizanų istoriją.
* Markas Johnstonas (gim. 1974 m.) – reklamos ir dokumentinių filmų prodiuseris. Baigęs USC Kino Meno Mokyklą Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, M.Johnston dirbo su milijoniniais Adidas, Amazon, Bacardi ar American Express projektais. Prodiuseris palaiko pasipriešinimo totalitariniams režimams judėjimus ir mano, kad drąsių žmonių auka dėl laisvės neturi būti užmiršta. Kurdamas „Nematomą frontą“ jis stengėsi atsakyti į klausimą: „Ar aš taip galėčiau?“
