Disertacijos „Tapatybės konstravimas Britanijos ir Indijos kine: pokolonijinis aspektas“ autoriaus teigimu, pakito ir labai kritiškas indų požiūris į britiškumą. Pavyzdžiui, išnyko prieš tris dešimtmečius kine buvęs itin ryškus tipažų, ypač moterų personažų, supriešinimas: „Vienoje pusėje būdavo kaimo moteris indė – kukli, pareiginga, atsakinga. Kitoje pusėje – probritiška, kapitalistiška, cigaretes rūkanti ir alkoholį gerianti baltaodė arba indė, norinti tokia būti.“
– Kaip kilo mintis tyrinėti ir lyginti indišką bei britišką kiną?
– Kinu domiuosi labai seniai. Mokyklos laikais kolekcionavau vaizdo kasetes su klasikiniais Europos režisieriais. 2001 m., kai pradėjau studijuoti Vilniaus universiteto Orientalistikos centre, pirmą kartą išvažiavau į Indiją. Kadangi sakoma, kad filmai yra viena geriausių priemonių mokytis, nuėjau į kino teatrą ir pamačiau, kad žmonės labai aktyviai reaguoja į tai, ką mato ekrane. Tada supratau, kad tas filmas jiems turi daug didesnę prasmę nei paprasta pramoga. Taigi pradėjau domėtis visiškai kitokia kino tradicija.
– Ar lietuviai turėjo laiko susipažinti su indišku kinu?
– Situacija labai įdomi. Sovietmečiu Indijos kino produkcija Lietuvos kino teatruose labai smarkiai cirkuliavo, tad daugelis vyresnės kartos žmonių prisimins, kaip patys stovėdavo didelėse eilėse, o tokie filmai, kaip „Disko šokėjas“, sukels daug prisiminimų. Bet, atgavus nepriklausomybę, indišku kinu nustota domėtis, filmai nebuvo vežami. Taigi, norint atsakyti, ar pasikeitė mūsų požiūris į kiną, ar skonis, reikėtų atskiro tyrimo.
– O kokia Lietuvoje britiško kino padėtis?
– Gal britiškas kinas nebuvo toks populiarus, kaip kitose Europos šalyse, bet kartais pasirodydavo ir Lietuvos ekranuose, ypač paskutiniu metu. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo nepaprastai populiarus „Lūšnynų milijonierius“. Britiška produkcija nėra išskirtinė ir cirkuliuoja lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių kinas.
– Pagal kokį kriterijų iš tokios daugybės rinkotės tirtus filmus?
– Disertacijoje tyrinėjau šešis filmus – po tris iš kiekvienos šalies. Pirmas kriterijus buvo tematinis, bandžiau atsirinkti britiškus filmus, kurie kalba apie Indiją, ir indiškus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai kalba apie Britaniją. Antras kriterijus buvo filmų populiarumas. Be abejo, buvo įdomu pasižiūrėti filmus, kurie sukurti praėjus bent 50 metų (maždaug nuo 9-ojo dešimtmečio), kai Indija gavo nepriklausomybę.
– Kaip tuose filmuose pasireiškė kolonijinis aspektas?
– Sąvoka „kolonijinis“ galbūt netiesioginė, nes filmai sukurti jau po šio periodo. Buvo įdomu, kaip į kolonijinę atmintį žiūrima dabar. Filmų „Kelias į Indiją“ (Britanija) ir „Lagaanas“ (Indija) naratyvai buvo XIX a. pabaigoje Indijoje. Ar mes į tą reprezentaciją suprojektuojame kažkokias savo šiuolaikines aspiracijas, baimes, fobijas, ar tai tiesiog nekalta kostiuminė drama, neturinti jokio ideologinio pagrindo? Vis dėlto, kaip parodė mano tyrimai, kalbėdami apie praeitį, mes beveik visuomet į ją suprojektuojame kažkokias savo dabarties realijas.
– Kokią žinutę kiekviena šalis siunčia savo auditorijai?
– Tiek Indija, tiek Britanija šiuolaikiniame kontekste kalba apie kultūrinę kitybę. Kalbėjimas apie kitą mums įprastas, bet svarbu tai, kad, norėdami suprasti save, mes visuomet turime pašonėje turėti tą „kitą“, kuris labai dažnai kokybiškai ir esmiškai kitoks ir menkesnis negu mes. Indiškas kinas labai dažnai iškelia šį „kitą“ per britiškąjį „kitą“. Indų režisierius Ashutoshas Gowarikeris „Lagaane“ per mitologinius siužetus ir britų, ir indų pusei suteikia mitologinių savybių. Jis taip ir bando tvirtinti antikolonijinę kovą ir suteikti svaraus pagrindo, kodėl Indijai reikėjo išsikovoti nepriklausomybę. Britanija šiuo atveju – Indijos „kitas“, kuris filmo pabaigoje tampa menkesnis tam, kad Indija galėtų susigrąžinti arba panaikinti savo menkavertiškumo kompleksą. Reikia atkreipti dėmesį, kad filmas buvo pastatytas 2001 m., – tai reiškia, kad, nors jau praėjo daug metų po nepriklausomybės, vis dėlto šalis turi nuolatos palaikyti savo savigarbą, permąstyti tautinę tapatybę.
– O kokią poziciją užima ir kaip indų išsilaisvinimą rodo britų kinas?
– 9-ajame dešimtmetyje sukurti britų filmai netgi turi atskirą požanrį – tai vadinamieji paveldo filmai. Britai labai dažnai savo siužetus perkeldavo į kolonijinius kraštus. Nors formaliai tokios imperijos nebebuvo, neišvengiamai matome egzotikos poreikį – todėl tie filmai tokie dviprasmiški. Iš tikrųjų juose paslėptas subtekstas – Indija vaizduojama kaip egzotiškas kraštas, o galbūt tai ir stimuliuoja nostalgišką požiūrį į buvusias ir prarastas kolonijas bei šiuolaikinę britų tapatybę. T. y. per šiuos filmus žiūrovai prisimena, kad kažkada jie turėjo galingas kolonijas.
– Sakote, kad į Indiją Britanijos kine žiūrima kaip į egzotišką prarastą teritoriją. Ar indai kine tapatinasi su britais?
– Priklauso nuo laikotarpio, apie kurį kalbame, nes požiūris į vakarietiškumą irgi kinta. 6-ojo dešimtmečio filmai buvo labai kritiški britiškumui, todėl labai dažnai būdavo parenkami tam tikri ir supriešinami tipažai, ypač moterų. Vienoje pusėje – kaimo moteris indė, kukli, pareiginga, atsakinga. Kitoje pusėje – probritiška, kapitalistiška, cigaretes rūkanti ir alkoholį gerianti baltaodė arba indė, norinti tokia būti. Iki kokio 8-ojo dešimtmečio supriešinimas buvo labai stiprus.
Paskui dėl migracijos padėtis ėmė keistis – daug indų emigravo į Ameriką ar Britaniją. Tada režisieriams ir filmų kūrėjams iškilo dilema, kaip dabar pateikti tą šalį, į kurią žmonės taip veržiasi. Vienas mano analizuojamų filmų „Namaste, Londone“, sukurtas 2007 m., vaizduoja emigrantų šeimą Anglijoje ir bando ne smerkti britiškumą, o parodyti, kad galbūt yra ir alternatyvų. Indas, patekęs į tą terpę, tarsi patiria grėsmę, kad dings ryšiai su tradicine indiška kultūra, o tapatybė taps vakarietiškesnė. Filmo siūloma alternatyva ta, kad visuomet galima grįžti atgal į Indiją, t. y. kad Indija yra tokia pati moderni šalis ir kad ten tikrai ne prasčiau gyventi negu Londone. Tai, kad filmas buvo nepaprastai žiūrimas ir populiarus pačioje Britanijoje, rodo, kad visi emigrantai, kurie gyvena Anglijoje ar Amerikoje, vis tiek išlaiko grįžimo į namus fantaziją, o filmai pasirengę ją išpildyti.
Taigi nuo 1998 m. atsiranda kitas portretas, nes galima sakyti, kad 1991 m. Indijos kultūroje įvyksta lūžis (tarkim, šalis liberalizavo savo ekonomiką, į ją „atvažiavo“ kokakola). Be abejo, tai prisidėjo prie didelės emigracijos, ir modernumas bei vakarietiškumas nebegalėjo būti laikomas vien blogybe. Režisieriai surado gana įdomų sprendimą, kaip vakarietiškumą pateikti per indiškumo prizmę: moteris jau nebėra kažkokia tyra ir apsirengusi baltu sariu – ji vakarietiška, dėvi trumpus sijonus ir nebijo demonstruoti savo seksualumo. Tačiau tam tikrais momentais filmas parodo, kad ji, net ir rengdamasi kitaip, širdyje išlaiko indiškąją tradiciją ir kultūrą, eina į šventyklą, atlieka tam tikras namų apeigas.
– Jums teko būti Indijoje – ar indiška tapatybė panaši į tą, kuri rodoma kine?
– Labai sunku pasakyti, nes Indija milžiniška šalis ir kontrastai akivaizdūs. Todėl kalbėti apie vientisą tapatybę nebeišeina. Anksčiau buvo didelis išsiskaidymas į žemąją ir aukštąją klasę, o dabar jis pastebimas nebe taip, nes atsiranda daug vidurinės klasės posluoksnių. Bet tai, kad visa kino industrija labai daug dėmesio skiria indiškumui, yra labai svarbu, ypač tokioje šalyje, kuri tokia skirtinga religiniu, kalbiniu, etniniu požiūriu. Kaip ją išlaikyti kaip vieną šalį, yra labai sudėtinga užduotis.
– Kuriuos iš Jūsų matytų filmų, nepriklausančių populiariajai kultūrai, verta pažiūrėti?
– To, ką dabar vadiname populiariąja kultūra, nereikėtų nuvertinti, nes ribos tarp aukštosios ir populiariosios kultūros (ne ik Indijos, bet apskritai) iš tikrųjų labai menkos. Nuo kokių 2005 m. jau galima kalbėti apie naująjį Indijos kiną – tendencijos keičiasi ir filmuose vis mažiau ir mažiau dainų bei šokių. Indija irgi orientuojasi į pasaulinę rinką, nes supranta, kad formatas, kuris tinka arba tikdavo Indijos žiūrovui, priimtinas ne visur. Dabartinė Bolivudo produkcija tikrai skiriasi nuo buvusios prieš 10–20 metų ir išleidžia daug tokių filmų, kuriuos mielai žiūrėtų Europos žiūrovai.
Per „Kino pavasarį“ parodytas „Lunchbox“ („Dėžutė priešpiečiams susidėti“), kiek girdėjau ir domėjausi, labai patiko Lietuvos žiūrovams. Nors daug kas sakė, kad pamatė nebolivudinį filmą, iš tikrųjų jis bolivudinis. Galbūt mes jau tiek pripratę prie tų dainų ir šokių, kad mums Bolivudas tik su jais ir asocijuojasi. Pavyzdžiui, ne taip seniai išleistas filmas „Žvaigždės ant žemės“ yra apie berniuką, sergantį disleksija. Filmų apie vaikus apskritai buvo mažai, o šis dar kalba apie tam tikras problemas, ligas, ko irgi buvo mažai.
– Kas sieja tuos šešis Jūsų tirtus indų ir britų filmus?
– Turbūt pagrindinė išvada ta, kad juose matoma, jog Britanija ir Indija vis dėlto turi nesibaigiantį poreikį turėti savo „kitą“. Jie kalba apie „kitą“, kaip kultūriškai skirtingą (Britanija – apie Indiją, ir atvirkščiai). Tai neišvengiamas ir vis dar reikalingas dalykas, nors po kolonijinio periodo jau praėjo daug metų.
Tyrinėdamas pastebėjau netikėtą ir įdomų niuansą. „Kelias į Indiją“ ir indiškas siaubo filmas „Uždaros durys“, sukurti 9-ajame dešimtmetyje, abu kalba apie tam tikrą rasių susimaišymo grėsmę ir iškelia ją per moters prievartos motyvą. Prievartos motyvas ir baimė susijusi su tuo, kokios gali būti pasekmės (priverstinė reprodukcija ir rasių susimaišymas), kai mums kultūriškai svetimas „kitas“ tam tikra prasme užvaldo mūsų kultūros moterį. Bet aš manau, kad tam įtakos turėjo būtent istoriniai, socioekonominiai veiksniai, tam tikros to laikotarpio ideologijos.
Vaida Ražaitytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
