Liudininkų ir išgyvenusių po užpuolimo žmonių apklausa, santykiai tarp kalėjimo apsauginių ir kaltinamųjų, teisininkų šypsenėlės... Tai visos visuomenės diagnozė. - Kaip įsitraukėte į šią bylą? Ar ji buvo išskirtinė Vengrijoje? Ar rasistinių nusikaltimų Vengrijoje pasitaiko daugiau? - pasiteiravau E.Hajdu.
- Rasistinių nusikaltimų, susijusių su čigonais, daug ne tik Vengrijoje, bet ir visame Vidurio Europos regione, ypač Slovakijoje, Rumunijoje, Čekijoje. Pogromai ir kasdienė diskriminacija trunka jau keletą dešimtmečių. Pastaroji grupinė žmogžudystė buvo radikaliausias neapykantos čigonams pavyzdys. Norėjau sukurti dokumentinį filmą apie atstumtuosius ir čigonų diskriminaciją Vengrijoje. Šis teismas buvo tinkama forma papasakoti istoriją.
- Ar iš karto nusprendėte filmuoti visą teismo procesą? Kodėl?
- Teismo salė yra intriguojama erdvė, kurioje tarpsta įvairiausios emocijos ir įtampos: neapykanta ir meilė, siekis atkeršyti. Situacijos, kai vaikų netekusios motinos atsiduria akis į akį su spėjamais nusikaltėliais, yra nepaprastai sudėtingos dokumentinio kino režisieriui. Ši byla apima daug visuomenės sluoksnių, turi savo istoriją, todėl teismo procesas buvo unikalus, išskirtinis. Kadangi didžiąją dalį teismo posėdžių filmavau viena, jaučiau atsakomybę ir moralinę pareigą dokumentuoti šį istorinį teismą.
- Ar tiesa, kad 90 procentų Vengrijos gyventojų, kaip sako vienas liudytojų, nekenčia čigonų, laiko juos nusikaltėliais?
- Iš esmės taip.
- Kaip Vengrijos visuomenė reagavo į nuosprendį teisiamiesiems kalėti iki gyvos galvos?
- Iš esmės ji nelabai domėjosi teismo procesu. O tie, kurie jį sekė, pamanė, kad teismas turėjo priežasčių skirti tokį nuosprendį. Nemažą vaidmenį suvaidino ir žiniasklaida, kuri po teismo nuosprendžio daug kalbėjo apie vadinamąjį čigonų nusikalstamumą. Šį terminą sugalvojo neonacistai. Tai niveliavo informaciją apie nuosprendį kalėti iki gyvos galvos už žmogžudystes rasinės neapykantos pagrindu.
- Kiek dienų praleidote teismo salėje, kiek valandų medžiagos turėjote nufilmavę, kiek laiko užtruko montavimas? Ar, kol vyko teismas, turėjote galimybę dirbti kitus darbus?
- Filmavau visus teismo posėdžius, vadinasi - 167 dienas. Dvejus su puse metų kas savaitę vykdavo po tris posėdžius. Teismo salėje sėdėdavau nuo aštuonių valandų ryto iki penkių šešių valandų vakaro. Likusiomis dienomis montuodavome. Galiausiai turėjome apie 2 tūkstančius valandų medžiagos. Montuoti baigėme dvi savaitės po teismo nuosprendžio. Jokiems kitiems darbams laiko neliko.
- Ar jautėtės saugiai būdama teisme, šalia kaltinamųjų. Kaip jie reagavo į jus ar jiems jūs nerūpėjote?
- Man, kaip dokumentinio kino kūrėjai, labai pasisekė, nes visi teismo dalyviai norėjo, kad procesas buvo filmuojamas. Visi sutiko, kad tai – istorinis teismas ir jis privalo būti dokumentuojamas.
- Pagrindinis teismo veikėjas, be abejonės, yra teisėjas. Iš pradžių jis pats atrodo rasistas, labai grubiai elgiasi su čigonais, tačiau galiausiai palieka atsakingo ir žavaus žmogaus įspūdį. Kokia jūsų pačios nuomonė apie teisėją? Ar jis matė filmą? Kokia buvo jo reakcija?
- Įdomi, aistringa ir daugialypė teisėjo asmenybė lėmė jam tapti pagrindiniu filmo veikėju. Iš pradžių buvau šokiruota jo elgesio su aukų artimaisiais. Vėliau supratau, kad tai ne rasizmas, o veikiau jo darbo stilius. Be to, jis siekė išsiaiškinti tiesą, o tai, mano manymu, yra svarbiausia! Jis atėjo į filmo premjerą Vengrijoje, susižavėjo filmu. Labai nustebau.
- Domėjimasis nusikaltėlių psichologija primena Fiodorą Dostojevskį. Kodėl jus tai domina? Kodėl apie tai svarbu šnekėti?
- Mane ši byla labiausiai domino dėl to, kad didžioji dauguma visuomenės mano taip, kaip teisiamieji. Kaip rasistinės mintys virsta neapykantos nusikaltimais? Kaip rasizmas veikia teisingumo sistemą? Šie klausimai man labai svarbūs. Reikia prabilti apie tabu, kitaip nebus darnos.
- Ko siekėte kurdama šitą filmą?
- Parodyti siaubingąją šiuolaikinės istorijos pusę pasauliui, sukurti atminimą čigonų aukoms ir sukelti tabu laužančius debatus.
- Ar filmas rodomas Vengrijoje? Kokia žmonių reakcija?
- Jis buvo rodomas keliuose kino teatruose ir gausiai lankomas, taigi sulaukė susidomėjimo. O tai yra puiku.
- Kaip jautėtės sukūrusi šį filmą?
- Man buvo labai liūdna, kad tokios žmogžudystės įvyko Vengrijoje, ir jaučiau, kad šiuo filmu privalau parodyti, kur veda rasizmas ir neapykanta.
Filmo anonsas
