Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje 35 metų E.Hajdu pristatė savo juostą „Teismas Vengrijoje“.
Šio filmo nefinansavo Vengrijos valstybiniai fondai, tačiau prie jo gamybos prisidėjo vokiečių kino kompanija „Perfect Shot Films Gmbh“.
Sociologijos ir nacionalizmo studijas baigusi Eszter dvejus metus fiksavo teismo maratoną, kurio metu buvo teisiama serijinių žudikų grupė.
2008–2009 metais įvykdytų kruvinų išpuolių prieš romų bendruomenės žmones metu žuvo šeši žmonės. 27 metų vyras ir jo penkerių metų sūnus buvo nušauti, kai bėgo iš degančio namo. 13 metų mergaitės motina nužudyta tiesiog lovoje naktį, o jos dukra rasta kulkų suvarpytu kūnu.
Policija keletą metų ieškojo nusikaltėlių, kol galiausiai suprato, kad šios atakos įvykdytos dėl rasistinių paskatų. Filmą „Teismas Vengrijoje“ galima pažiūrėti rugsėjo 23 d. 20 val. sostinės kino teatre „Pasaka“.
– Kaip ryžotės pasirinkti temą, kuri yra skausminga tiek žmogiškuoju, tiek moraliniu, tiek juridiniu atžvilgiu?
– Norėjau sukurti filmą apie neapykantos nusikaltimus, nukreiptus prieš romų bendruomenę, kuri gyvena ne tik Vengrijoje, bet ir kitose šalyse.
Šis teismas, kurio metu buvo paskelbtas nuosprendis serijiniams romų bendruomenės atstovų žudikams, paskatino užfiksuoti visą siaubo istoriją.
Nepakanka tik galvoti, reikia ir kalbėti, bandyti suvokti tiesą. Juk Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Bulgarijoje 2008–2012 metais įvykdyta daugiau nei 120 smurtinių išpuolių prieš romų tautybės žmones.
Manau, filme mums pavyko surasti etiškai ir vaizdiškai tinkamą būdą, kaip užfiksuoti teismų maratoną ir neįpiršti žiūrovams savo nuomonės.
– Apie šį teismą rašė spauda, buvo kalbama per televiziją?
– Kelis įrašus apie šią bylą transliavo vietos televizijos, laikraščiuose buvo bandoma suvokti, kodėl vyksta žudynės ir kokia galėtų būti tokios neapykantos priežastis.
Vengrijoje gyvena 6oo tūkst. romų. Dauguma jau yra asimiliavęsi ir kalba vengriškai.
Šiuo metu studijuoju režisūros doktorantūroje Portugalijoje, daug keliauju. Įvairiose šalyse išgirstu nuomonę, kad romai yra vargšai, kurie glaudžiasi getuose.
Žinoma, tokių dalykų pasitaiko. Patys vengrai nėra turtinga tauta, bet tarp romų yra ir universiteto dėstytojų, teisininkų, gydytojų, tačiau tai neapsaugo jų nuo žiaurių rasistinių išpuolių.
– Kaip patekote į teismą ir kiek laiko truko filmavimas?
– Teismas buvo atviras visuomenei, bet kas galėjo ateiti ir filmuoti. Žinoma, turėjau užsitarnauti teisėjo pasitikėjimą, kad galėčiau statyti kameras, kur man atrodė tinkama. Jis buvo labai atsargus, nes nenorėjo, kad šia byla būtų manipuliuojama vakaro žiniose.
Ilgainiui teisėjas suprato, kad filmas bus kaip dokumentas, tad labai palaikė šią idėją.
Teismo procesas prasidėjo 2011 metų kovą, baigėsi 2013 metų rugpjūty. Idėją ėmėme rutulioti likus metams iki teismo. Vėliau sekė 167 dienos perklausų, po aštuonias valandas per dieną.
Įrašėme 2500 valandų, tad iš tiesų turėjome ką montuoti. Tai buvo ilgas procesas. Montuodavome medžiagą iškart po filmavimų, tad pavyko užbaigti filmą praėjus vos dviem savaitėms po nuosprendžio paskelbimo.
– Premjera vyko Vengrijoje?
– Ne, Amsterdamo dokumentikos festivalyje, paskui filmas dalyvavo dar 26 tarptautiniuose festivaliuose. Buvau nustebinta pozityvios reakcijos Vengrijoje. Premjera vyko gegužės mėnesį, filmas jau buvo pelnęs keletą svarbių apdovanojimų, tad, manau, tai paveikė viešąją nuomonę ir kritikų atsiliepimus.
– Kokias užduotis kėlėte sau ir kūrybinei grupei proceso metu? Ar didelį poveikį sukelia tai, kad istorija pasakojama gan objektyviai?
– Nemėgstu jokios rūšies propagandos ir jokių manipuliacijų. Jei žiūriu filmą ir matau, kad autorius nori manimi manipuliuoti, išeinu iš salės. Tad pati stengiuosi to išvengti savo filmuose.
Supratau, kad situacija kalba pati – jai nereikia jokių papildomų paaiškinimų. Nenaudojau jokių interviu su filmo dalyviais, nors juos buvau įrašiusi.
Tai, kas vyko teismo salėje, buvo nepaprastai iškalbinga ir stipru. Olandas montažo režisierius Menno Boerema konsultavo viso proceso metu, nes jis buvo nesusijęs su Vengrijos aktualijomis, tad galėjo įvykius vertinti ne taip emocingai, kaip likusi kūrybinė grupė.
Aš pati filmavimo metu stengiausi kiek įmanoma atsiriboti, tarsi žiūrėčiau filmą, o ne sekčiau realius įvykius. Emocijos pratrūko tik baigus montuoti juostą.
– Filme žudikai nesijaučia kalti.
– Nesu tiriamosios žurnalistikos atstovė, niekada nenorėjau įrodyti, kalti tie žudikai ar ne. Įdomesnis buvo pats teismo procesas, nusikaltėlių ir aukų elgesys.
Iš tiesų nusikaltimas nėra pagrindinė filmo tema – daug svarbiau buvo parodyti socialinę aplinką ir emocinę nuotaiką, kuria vadovaudamiesi nusikaltėliai nužudė šešis romų tautybės žmones, tarp jų ir penkerių metų vaiką. Rasistiškai nusiteikę žmogžudžiai jautė, kad visuomenė toleruoja tokį jų elgesį.
– Romai, nors yra nukentėję, teisme laikėsi labai ramiai, ir ši situacija iš tiesų nustebino.
– Romai pripratę būti ignoruojami – jie net nesuvokia, kad turi tas pačias teises ir yra verti pagarbos kaip kiti piliečiai. Problema ta, jog jie neturi pakankamai stiprybės, nesuvokia savo socialinęs tapatybės, yra jau pripratę prie skriaudų. Jie nebesipriešina.
– Teisėjas taip pat reagavo labai emocionaliai, nors tai teismas – rimta teisingumo institucija.
– Teisėjo charakteris itin įdomus. Jis labai emocionalus ir aistringas, kita vertus – sugebantis sudominti kitus. Proceso pradžioje šokiravo, kaip jis kalbėjo su romų šeimos nariais. Vėliau supratau, jog priežastis – ne jo rasistinės nuostatos. Tiesiog toks jo darbo stilius, nes tuo pačiu tonu jis kalbėjo ir su policija, ugniagesiais.
– Kaip pasirinkote filmavimo stilių – itin sausą ir statišką, be jokių vizualių efektų?
– Mačiau, kad klaustrofobiškoje aplinkoje, mažoje teismo salėje vyksta nepaprastai intensyvi drama, kurioje žudikai sutinka savo aukas, tai yra nužudytųjų šeimos narius.
Dirbtiniai efektai būtų iškreipę tikrovę, tą gryną gyvenimo dramą. 98 proc. veiksmo yra užfiksuota uždaroje erdvėje – teismo salėje, o likę du – lauke, kai filmavau aukų laidotuves.
– Kaip užmezgėte kontaktą su nukentėjusiaisiais?
– Susitikome su aukų artimaisiais, tada paklausiau, ar jie norėtų kalbėti, kokia būtų jų nuomonė ir prisiminimai apie mergaitę ir kitus nužudytuosius.
Žinoma, konsultavausi su savo šeimų narius palaidojusiais romais viso teismo metu ir taip mes susidraugavome. Baigusi filmą jiems pirmiausia ir parodžiau, kas išėjo.
– Manote, jog filmai gali pakeisti žmonių mąstymą, požiūrį į tam tikrus dalykus?
– Taip, esu įsitikinusi, kad dokumentinis kinas gali parodyti įvykius iš skirtingų perspektyvų. Jo pagalba galima geriau suprasti pasaulį ir kartu pačius save.
Dokumentika gali būti kuriama ir šviečiamaisiais tikslais. Pavyzdžiui, šis filmas yra rodomas universitetuose teisės fakulteto studentams, kurie teigia, jog tai puiki priemonė, padedanti suvokti teisminius procesus, rasinę diskriminaciją ir daugelį kitų dalykų.
– Filosofė Hannah Arendt, viena atidžiausių karo nusikaltėlio Adolfo Eichmanno proceso stebėtojų, rašė, kad blogis yra banalus. Ar sutiktumėte su šia jos mintimi?
– Jei sutikčiau, tuomet iškiltų itin pesimistinis žmogaus prigimties vaizdas. Daugelis kaltina H.Arendt dėl šio pareiškimo, kuriuo ji bandė surasti priežastį ir savotišką šiurpių nusikaltimų pateisinimą.
Vis dėl to manau, kad yra priešingai, – tai didelis kaltinimas pačiai žmonijai. Tai reiškia, kad sadistiški instinktai, žiaurūs motyvai yra kiekviename mūsų.
Tiesiog reikia tam tikros situacijos, kuomet tampa įmanomi brutaliausi veiksmai. Tačiau aš nežinau. Manau, jog visuomenei reikia išmokti mąstyti laisvai, būti atsakingam už savo veiksmus, o ne laukti įsakymų iš viršaus.
