S.Loznicos kamera įamžina vieną audringiausių dabartinės Europos istorinių akimirkų - Maidaną ir ukrainiečių patriotinę kovą už laisvę. Ilgi kadrai, užfiksuojantys siautulį, peraugantį į siaubingą kraujo praliejimą, sukrečia suvokiant, jog šis kruvinas metraštis yra vos prieš gerą pusmetį įvykusios revoliucijos atspindys.
Per šių metų Kanų festivalį feisbuke žmonės komentavo filmą „Monako princesė“ – labai saldų ir nevykusį. Tarp komentatorių įsiterpė S.Loznica, kad primintų, jog ne laikas graužtis dėl Nicole Kidman nesėkmės, kol Olegas Sencovas, ukrainiečių režisierius iš Krymo, apkaltintas teroristinio akto rengimu, sėdi Rusijos kalėjime. Po to jis O.Sencovą gynė Kanuose, kur pristatė savo dokumentinį filmą „Maidanas“. Filmas buvo parodytas programoje „Ypatingas žvilgsnis“ ir sulaukė salės ovacijų.
„Maidaną“ S.Loznica sukūrė per tris mėnesius ir jis tapo vieninteliu didelės apimties dokumentiniu filmu apie praėjusios žiemos revoliucinius įvykius Kijeve. „Forbes“ žurnalistas Jurijus Volodarskis buvo pirmasis ukrainietis, pamatęs šį filmą. Jam režisierius papasakojo, kaip buvo nufilmuotas „Maidanas“.
– Kada supratote, kad kursite šitą filmą? Koks buvo lemiamas postūmis?
– Iš esmės mintis kilo iš karto, kai gruodžio 1-ąją milijonas žmonių išėjo į gatves ir prasidėjo pirmieji susidūrimai. Į Kijevą galėjau atvykti tik gruodžio 15-ąją. Pasiėmiau kamerą, asistentą ir nudūmėme. Iš pradžių neturėjau konkrečios filmo idėjos – supratau, kad reikia filmuoti įvykius, o po to pažiūrėsime, kas iš to išeis.
– Tai yra tiesiog fiksuoti istorijai?
– Keisčiausia, kad ten nemačiau kitų filmavimo grupių – ne žurnalistų, o tyrinėtojų. Kur antropologai, kultūrologai? Ten buvo visko, visas spektras – nuo viduramžių iki mūsų dienų. Ten klaidžiojo Francois Rabelais šmėkla, ten buvo Nikolajaus Gogolio šmėkla. Ir dar nuostabu, kad revoliucija įvyko be akivaizdaus lyderio ar partijos, kuri būtų buvusi vedlė. Šis reiškinys, mano manymu, unikalus. Ir dėl to būsimuosius prezidentus visada lydės ta Maidano šmėkla. Mano manymu, tai įkvepia.
Aš gerai pažįstu viso pasaulio dokumentininkus, bet Maidane nesutikau nė vieno, nors Europai tai labai svarbus įvykis. Galbūt jiems buvo sunku iš karto suvokti, kaip tai svarbu.
– Gruodžio viduryje nutaręs kurti filmą, operatoriui Sergejui Stecenkai suteikėte visišką laisvę – iki kovo vidurio jis filmavo vienas. Ar tuo laikotarpiu jūs buvote atvykęs į Kijevą? Kaip kontroliavote darbą?
– Nebuvau, negalėjau – tuo metu dėsčiau Berlyno kino akademijoje ir Indijoje. Tuos įsipareigojimus prisiėmiau dar prieš metus, negalėjau atšaukti. Tačiau jau gruodį supratau, jog istorija truks ilgai ir reikia filmuoti. Paprašiau pažįstamų rekomenduoti gerą operatorių, mane supažindino su Sergejumi. Susitikome du tris kartus, jis kai ką nufilmavo, mes aptarėme, aš papasakojau, kaip visa tai regiu, o toliau jis filmavo savarankiškai. Sergejus pasirodė esąs talentingas, džiaugiuosi, kad susitikome. Vėliau aš jau viską koregavau iš namų Vokietijoje – pasitelkus šiuolaikines technologijas tai nesudėtinga.
– Beveik visas filmas nufilmuotas statiška kamera. Kokia tokio filmavimo būdo prasmė?
– Kai nuvykau į Maidaną, aš iš karto supratau, kad pagrindinis filmo veikėjas – ne pavienis personažas, o žmonės. Pagrindinis herojus - tauta. Aš negaliu ir neturiu teisės stebėti kurio nors vieno asmens, nes prarasiu savo herojų. Tuomet atsiras personažas. O netgi keli personažai neatstos tautos. Vadinasi, kamera neturi nei judėti, nei sekti paskui vieną žmogų, visi planai turi būti bendrieji arba, blogiausiu atveju, vidutiniai.
Jeigu kamera juda, tai jau mano požiūris, stebėtojo subjektyvus požiūris. Tokia kino kalba. O jeigu kamera turi išlikti statiška, vadinasi, reikia rasti tašką, iš kurio galima geriausiai suprasti, kas vyksta. Sukomponuoti kadrą, kuriame yra ne tik pirmasis, bet ir antrasis, trečiasis planas. O toliau prasideda istorijos režisūra: kiekvienas kitas epizodas keičia padėtį, iš taikios fazės Maidanas pereina į atvirą opoziciją, agresiją.
– Pirmą kartą kamera sujuda praėjus valandai ekrano laiko – prasidėjus grumtynėms Gruševskio gatvėje, operatorius turėjo bėgti. Jūs juk specialiai palikote tą epizodą, tiesa?
– Žinoma! Ten juk įtampa, mūšio energija. Filme ji kuriama ir muzika. Kinas – tai vis dėlto ne žinių laida, tai piece of art, meno gabaliukas. Be garso, kurį įrašėme aikštėje, mes panaudojome dar iki šimto garso takelių, tai tikra simfonija. Meninė tiesa skiriasi nuo gyvenimo tiesos.
– Filmas prasideda nuo himno ir baigiasi gedulu. Ar turėjote kitų, linksmesnių ir ne tokių tragiškų finalo variantų?
- Buvo epizodų, kuriuose visi švenčia, visiems dėkoja, šaukia: „Šaunuoliai!“ Bet man pasirodė, kad toks finalas nelabai tiktų. Svarbu prisiminti žmones, kurie paaukojo savo gyvybę dėl tokių paprastų ir akivaizdžių sąvokų kaip laisvė ir orumas. Deja, daug kam šios sąvokos visiškai abstrakčios – girdi, kas ta laisvė, kaip nors ištempsime. O čia žmonės išėjo ir stovėjo iki galo.
– Ar nujautėte, kad Maidanas laimės?
– Buvau tuo įsitikinęs. Kai atvykau į Maidaną, man tapo akivaizdūs du dalykai. Pirma, šitam prezidentui galas, žmonės stovės tol, kol jis tai supras. Antra, žmonių, kurie čia susirinko, negalėdami daugiau pakęsti neteisybės, neįveiksi. Tie, kurie manė, kad juos galima išgąsdinti, smarkiai apsiriko. Jie galvojo apie dabartinę Ukrainą kaip apie sovietinę, kurioje dėl laisvės beveik niekas niekada nekovojo.
Prisimenu, kaip 1991-ųjų rugpjūtį ėjau pro Respublikinį stadioną ir per radijo stotį „Svoboda“ klausiausi, kad Maskvos gatvėmis rieda tankai. O Kijeve jokių tankų negalėjo būti, nes Kijeve nieko nevyko, aikštėje susirinko vos keli šimtai žmonių. Nereikia pamiršti, kad nepriklausomybė Ukrainai buvo padovanota.
– Dabar ją iš esmės iš naujo iškovojo. Bet štai koks paradoksas: kaip sakė filosofas Thomas Carlyle'as, revoliucijas sumano romantikai, įvykdo fanatikai, o jų vaisiais naudojasi niekšai. Ar, jūsų nuomone, nėra pavojaus, kad Ukrainos revoliucija nepateisins tautos lūkesčių?
– Anot kinų išminties, ir tūkstančio li kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio. Revoliucija turi įvykti daugumos žmonių sąmonėje. Maidano įvykiai liudija, kad procesas jau prasidėjo. Žmonės pasirengę patys priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę. Jeigu palygintume su Rusija, tai daro ne pavieniai lyderiai, o tūkstančiai niekam nežinomų žmonių - mąstančių, išmintingų, atsakingų. Su tokiais piliečiais teks skaitytis bet kokiai valdžiai.
* * *
S.Loznica gimė 1964 m. Baltarusijoje, pusę gyvenimo praleido Kijeve, režisūros mokėsi Maskvoje, nuo 2001 metų gyvena Vokietijoje.
Baigė Kijevo politechnikos institutą, dirbo Kibernetikos institute, kur gvildeno dirbtinio intelekto problemas. Bet sulaukęs 27 metų viską metė ir ėmėsi kinematografo.
Daug metų kūrė dokumentinius filmus, po to perėjo prie vaidybinių. Jo filmai „Laimė mana“ ir „Rūke“ laimėjo krūvą prizų prestižiniuose festivaliuose, jis tapo nuolatiniu Kanų kino festivalio pagrindinės programos dalyviu.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 6–23 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Parengė Milda Augulytė
