Jau dvyliktą kartą kino forumas „Scanorama“ Lietuvos žiūrovams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose pateiks Europos kino ir kultūros panoramą. Lapkričio 6-ąją prasidėsiančio festivalio programoje - turtinga europietiška kultūra, socialiniai kirčiai, karo realijos, savitas Šiaurės ir Vidurio Europos šalių humoras, rašo „Lietuvos rytas“.
Festivalio komanda daugiau kaip pusmetį formavo programą, rinkosi filmus iš svarbiausių Europos festivalių - Kanų, Venecijos, Berlyno, Roterdamo, Karlovi Varų, Geteborgo, Linco „Crossing Europe“, Haugesundo. Kokie paieškų rezultatai, teiravomės „Scanoramos direktorės dr. G.Arlickaitės.
- Pavadinimas „Scanorama“ lyg ir signalizuotų, kad festivalyje matysime Skandinavijos kiną. Tačiau jo paantraštė - Europos šalių kino forumas.
- Festivalis 2003 metais prasidėjo kaip Šiaurės šalių kino forumas. Jis atvežė į Lietuvą šio regiono kiną, supažindino su pagrindinėmis skandinavų kino figūromis, atvėrė vartus į šiuolaikinio skandinavų kino įvairovę.
Tas metas, kai dauguma žmonių žinojo tik Ingmaro Bergmano ir Akio Kaurismakio pavardes, jau seniai praėjo. Šiaurės šalių kinas veržliai, prasmingai ir kūrybiškai reiškiasi plačioje tarptautinėje kino erdvėje tiek laiko, kiek „Scanoramai“ metų. Šiuo požiūriu esame broliai. Mes numatėme jų šuolį ir dėl to labai džiaugiamės.
Kartu su skandinavų kinu susiformavo ir tos vertybės, kurias gina ir teigia „Scanorama“: žvilgsnis į žmogų, į jo vidų, būtinybė kalbėti tiesą, pažinti save, o pažinus nebijoti prabilti apie dalykus, kurie yra nepatogūs ar nemalonūs. Visos šios vertybės mums labai artimos, „Scanorama“ jas iki šiol išlaikė ir puoselės toliau.
Kai 2009 metais Vilnius tapo Europos kultūros sostine, supratome, kad turime puikią galimybę atverti langą į visos Europos teritoriją ir kirsti ją nuo Šiaurės iki Pietų. Šitaip plėtėsi ir turtėjo „Scanoramos“ koncepcija, tačiau „Naujienos iš Šiaurės“ buvo ir liko viena pagrindinių ir mums svarbiausių programų.
- Kokia yra šių metų „Scanorama“? Kokie pagrindiniai stulpai, ant kurių ji laikosi?
- Mūsų stulpai išdėstyti pagrindinėse programose „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“. O iš viso yra 13 programų.
Šiaurės šalių programoje riaumoja neseniai pasibaigusio Venecijos kino festivalio Auksinis liūtas - švedų režisieriaus Roy Anderssono „Balandis, kuris tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“. Ir dar daug puikių filmų, kurie palaiko Šiaurės kino šlovę („Išganymas“, Danija, „Force Majeure“, Švedija, „Laiškai karaliui“, „Tūkstantį kartų labanakt“, Norvegija).
Jaunųjų šiauriečių biografijas mes stebime ir rodome jų naujausius darbus. Štai islando Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono pirmąjį filmą „Bet kuriuo keliu“ rodėme užpraeitoje „Scanoramoje“, o šiais metais rodome jo naujausią filmą „Šiaurės Paryžius“.
„Scanoramos“ objektyve ir du ryškiausi norvegų režisieriai Hansas Peteris Molandas ir Bentas Hameris. H.P.Molando naujausias filmas „Metų žmogus“ bus jau penktasis, rodomas mūsų festivalyje.
B.Hameriui skyrėme retrospektyvą dar pirmojoje „Scanoramoje“ 2003-iaisiais, kai jis dar tik pradėjo įsitvirtinti tarptautiniame kino peizaže. Dabar jis žinomas režisierius, Kanų ir kitų didžiųjų festivalių programų dalyvis ir laureatas. Taigi sekame biografijas, domimės, kaip žmonės eina pirmyn. Tai - viena festivalio misijų.
Kitose programose pamatysime daugelį didžiųjų senosios Europos galiūnų - Jeaną Lucą Godard'ą, Wimą Wendersą, brolius Dardennus, Krzysztofą Zanussį, Alainą Resnais, Francois Ozoną, Liv Ullmann, Dominiką Grafą, Gianni Amelio...
Kita vertus, mes visada ieškodavome pavardžių ir filmų, kurie daugumai dar nieko nesako, jaunų režisierių darbų. Balansas tarp gyvųjų klasikų ir tų, kurie dar tik renkasi savo kelią ir įdomiai reiškiasi, ir yra ta erdvė, kurioje susiformuoja programos turinys.
- Festivalis - ne pavienių filmų rinkinys. Jis pats - kaip kūrinys, kaip kokia nors paveikslų kolekcija, kurioje kiekvienas jų turi savo vietą. Kaip dėliojate festivalio mozaiką?
- Visada galima parodyti daug, visada bus galima parodyti ir dar daugiau, bet nuo to niekas nepasikeis. Festivalio veidas susijęs ne su filmų gausa, o su kino turiniu.
Svarbu turėti aiškius principus - kaip sudėlioti filmus, kad jie įvairiose programose tarsi kalbėtųsi vienas su kitu, o kiekvienas filmas atskirai kalbėtųsi su žiūrovu, kad užsimegztų dialogas.
Žiūrovai kartais gal norėtų paprastesnio, suprantamesnio, tradiciškesnio kino, bet mes siūlome tai, ką verta žiūrėti. Toks mūsų principas.
- Visą gyvenimą besisukiodama kino pasaulyje tikriausiai jau išsiugdėte uoslę, kas turi perspektyvą, kas ne. Kaip filmus renkatės: važinėjate po festivalius, žiūrite DVD, naudojatės kitomis šiuolaikinėmis technologijomis?
- Aš pripažįstu pagrindinį dalyką - kinas yra menas. O jeigu kinas yra menas, jį reikia žiūrėti toje vietoje ir taip, kaip rodomas meno kūrinys: gerame ekrane, su gera projekcija, kad visapusiškai išryškėtų vaizdas ir garsas, kurį nori parodyti autorius.
DVD, kitos naujosios technologijos - tai būdas gauti informaciją, o ne menas. Tas nevaldomas piratavimas, kai viskas gali patekti į internetą ir viską galima atsisiųsti, formuoja paviršutiniškumą, kuris tarpsta mūsų gyvenime.
O kai užtemsta salė ir lieki vienas su ekranu, esi priverstas tą akimirką išgyventi. Kinas negali nieko pakeisti ir nieko išmokyti, bet jis kai ką sako. Juk svarbu išgirsti klausimą, o paskui į jį atsakyti pačiam sau. „Scanorama“ kaip tik ir skatina tokią akistatą su savimi.
- Kino kritikė Živilė Pipinytė, šią savaitę pristatydama lenkų kino savaitę, ištarė frazė, kad šie filmai skirti ne žvengiantiems idiotams. Ar galėtumėte ją pakartoti? Ar per 12 metų subūrėte savo žiūrovų auditoriją?
- Labai gerbiu „Scanoramos“ žiūrovus. Prisimenu pernykštę Jimo Jarmuscho filmo „Išgyvena tik mylintys“ peržiūrą Kaune. Pilna didžioji salė ir nė vieno spragintų kukurūzų paketo! Žmonės atėjo žiūrėti kino. Ir aš jiems už tai padėkojau.
Manau, kad „Scanorama“, rodydama tokius filmus, kurie reikalauja iš žmogaus dėmesio, supratingumo, formuoja ir jų skonį. Mūsų tikslas - ne aptarnauti skonį, bet jį formuoti. Tai sudėtingas uždavinys ir ne visada dėkingas, nes dažnai žmonės mano, kad tai, kas populiaru, yra ir geriausia. O tai, ko jie nežino, gali ir toliau nežinoti. Mes skatiname smalsumą.
Neturime vieno amžiaus žiūrovų grupės, ateina ir jaunesnių, ir vyresnių, pasiekusių įvairų dvasinės brandos laipsnį ir pagal tai renkasi filmus, nes „Scanoramoje“ filmus reikia rinktis.
- Visko aprėpti net uoliausi kinomanai negalės. Ką ypač norėtumėte jiems parekomenduoti, dėl kokių šių metų atradimų labiausiai džiaugiatės?
- Mes visada rėmėmės klasika ir šiais metais siūlome žiūrovams dvi labai įdomias retrospektyvas, du žvilgsnius iš arčiau - į vieną ryškiausių Europos, o gal ir pasaulio kino poetų graiką Theodorą Angelopoulą ir Lietuvoje dar mažai žinomą, bet jau privertusią pripažinti savo talentą viso labo trimis filmais britę Joaną Hogg.
Ta klasikos kartelė mums visą laiką primena, koks kinas gali būti, kokio kino galima laukti.
„Scanoramos“ komanda tiesiog negalėjo praleisti Berlynalėje rodyto dokumentinio 3D filmo „Kultūros katedros“. Jame pasaulinio garso kino meistrai, tarp kurių - Wimas Wendersas, Robertas Redfordas ir vos prieš kelis mėnesius nuo maliarijos miręs Michaelis Glawwogeris, mėgina prakalbinti rinktinius Europos pastatus, įsismelkti į Berlyno filharmonijos, žmoniškiausio pasaulyje Haldeno kalėjimo Norvegijoje, pirmosios Rusijoje Sankt Peterburgo nacionalinės bibliotekos ir marmurą su stiklu sujungiančių Oslo operos rūmų sielą.
W.Wendersas šioje „Scanoramoje“ pristaomas dar ir dokumentiniu filmu „Žemės druska“ - filosofiniu disputu apie Žemės ir Žmogaus santykį.
Be to, mums pavyko surasti vieną filmą, išvydusį kino ekraną po daugiau kaip 40 metų. Sunku patikėti, bet tai garsaus vokiečių režisieriaus Volkerio Schlondorffo „Baalas“(pagal Bertoldo Brechto pjesę), sukurtas 1969 metais ir tik pernai Berlynalėje parodytas. B.Brechto palikuonių draudimas neleido šio filmo pamatyti net 44 metus! Žiūrovų laukia susitikimas su Raineriu Werneriu Fassbinderiu ir Hana Schigula, tartum sugrįžusiais iš savo šlovingosios jaunystės į šias dienas. Tokie atradimai festivalyje labai džiugina.
Labai kviečiu pamatyti K.Zanussio filmą „Svetimkūnis“. Pernai režisierius pristatė šio filmo nebaigtą variantą, o šiemet jis baigtas, pasaulinė premjera įvyko Toronto festivalyje, dabar režisierius ir filmas bus „Scanoramos“ svečiai.
Labai norėtųsi, kad gana uždari lietuviai atsivertų dialogui, kalbėtųsi su svečiais. Mums svarbi ir bendravimo vertybė, kuri šiais laikais darosi vis problemiškesnė.
Negaliu pasakyti, kuris filmas yra mano, nes tiek aš, tiek visa komanda juos renkame ne sau. Mūsų akiratyje - tas kinas, kuris pirmiausia yra meno kūrinys, turi tą kokybę, kuri leidžia jį vadinti meno kūriniu.
Tik žiūrovas gali rinktis filmus pagal principą patiko-nepatiko. Tai yra jo teisė. Ir jeigu jam patiks tai, ką padarėme, būsime laimingi.
