Trečius metus „Scanoramoje“ dirbanti programų koordinatorė Monika Gimbutaitė, išgirdusi klausimą apie moteriškai auditorijai skirtą programą, ryžtingai purtė galvą.
„Nėra moteriško kino, nėra kino moterims. Kinas yra geras arba prastas, kūrėjas - talentingas arba ne. Tas pats pasakytina ir apie žiūrovus. Todėl festivalio programas sudarome taip, kad sau tinkamą filmą rastų kiekvienas“, - kalbėjo M.Gimbutaitė.
Nors viena „Scanoramos“ misijų yra laužyti stereotipus ir programos pagal lytį čia neskirstomos, šių metų festivalyje, kaip pastebėjo rengėjai, yra nemažai filmų, pasakojančių, kaip gyvena moteris, su kuo ji susiduria ir kaip jaučiasi dabartinėje visuomenėje. Tad moterišką temą su M.Gimbutaite tęsėme šia kryptimi.
- Net dviejuose „Scanoramos“ filmuose vaidina prancūzų aktorė Juliette Binoche, kuri visada buvo itin reikli vaidmenims ir režisieriams, todėl ilgainiui jos vardas daugeliui tapo kone garantu, kad filmas, kuriame ji vaidina, išties vertas dėmesio. Kokie moters veidai atsiskleidžia filmuose su šia aktore, kurie bus rodomi „Scanoramoje“?
- Kaip įprasta J.Binoche filmografijoje, abu filmai stiprūs ir išliaupsinti kino kritikų. Abiejuose aktorė atlieka vaidmenis moterų, kurios susiduria su sudėtingu pasirinkimu.
Norvego Eriko Poppe filme „Tūkstantį kartų labanakt“ J.Binoche vaidina vieną geriausių pasaulyje karo fotografių. Nors pavojus kasdien jai alsuoja į nugarą, ji labai mėgsta savo darbą. Tačiau namuose jos laukia vyras ir dvi dukterys. Filmo herojė susiduria su kaltės jausmu ir klausimu: kaip skirti dėmesio vaikams, jei jos nėra šalia?
Po vieno nelaimingo atsitikimo ji turi pasirinkti: šeima ar karjera. Kaip priimti sprendimą, kai visuomenė iš moters tarytum reikalautų rinktis šeimą, o kolegos - sėkmingą karjerą? Kviesime žiūrovus pasvarstyti, kokia yra J.Binoche herojė ir kokia jos pasirinkimo kaina.
Prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso drama „Zils Marijos debesys“ „Scanoramos“ žiūrovams atskleis kitą J.Binoche talento pusę.
Čia ji vaidina aktorę Mariją, išgyvenančią karjeros ir kūno pokyčius. Marijai pasiūloma vaidinti kadaise ją išgarsinusiame spektaklyje, tik šįkart ne jauną žavią heroję, o gerokai vyresnę moterį. J.Binoche herojė turi susitaikyti su mintimi, kad laikas neišvengiamai bėga, jaunystė vysta ir vaidmenys taip pat keičiasi.
Po filmo premjeros Kanuose J.Binoche pasakojo, kad su šio filmo personažu ji turi nemažai bendra - sutampa profesija, amžius. Skiriasi tik požiūris į gyvenimą - priešingai nei Marija, J.Binoche tikina nesijaudinanti dėl bėgančių metų ir kiekvieną dieną dėkojanti likimui už tai, kas ji šiandien yra.
- Taigi galime sakyti, kad abiejų filmų problematika atsiremia į karjerą ir požiūrį į moterį iš šios perspektyvos. O kokie dar moters likimo variantai atsiskleidžia „Scanoramos“ filmuose?
- Parodysime labai įdomų gruzinų režisierės Tinatin Kairišvili filmą „Nuotakos“ apie moteris, kurios išteka už kalinčių vyrų.
Filmo herojė žino, jog vyras kalės dar ne vienerius metus, tačiau ryžtasi už jo ištekėti, kad kartą per savaitę, griežtai prižiūrima, galėtų su juo pasikalbėti per nučiupinėtą stiklą.
Šiame filme kalbama apie tai, kad laukiančiajam kartais gali būti sunkiau nei tam, kuris kali ir yra izoliuotas nuo šeimos. Moteris, dėl kurios pasižadėjimo vyrui šeima vis dar neiširo, turi kaip nors judėti pirmyn. Namuose jos laukia vaikai ir rutina, ji kasdien turi eiti į prastai mokamą darbą ir sykiu atsiriboti nuo jausmų, susijusių su kitais žmonėmis.
Įdomu, kad filmas paremtas pačios režisierės patirtimi.
Parodysime ir labai jausmingą filmą apie moterį, kuri, susirgusi pogimdyvine depresija, nužudo savo kūdikį. Tokia nelaimė ištiko filmo „Skausmas ir džiaugsmas“ autoriaus danų režisieriaus Nilso Malmroso šeimą.
Nepaisant to, kas nutiko, jiedu su žmona išliko kartu, drauge gyvena, vienas kitą myli. Filmas pasakoja, kaip per skausmą, nelaimes galima pasiekti bendrumą, kuris gal būtų buvęs neįmanomas be tokių tragedijų.
Šiame filme emocijų amplitudė labai plati - nuo niūriausių minčių iki šviesios vilties, nuo veriančio tragedijos skausmo iki jaudinančios pagrindinės filmo žinutės - tikra meilė ištveria viską. Režisierius N.Malmrosas atvyks į „Scanoramą“ pristatyti savo filmo.
Socialiai jautrią temą nagrinėja broliai Jeanas Pierre'as ir Lucas Dardenne'ai filme „Dvi dienos, viena naktis“. Kanų festivalio konkursinėje programoje dalyvavęs filmas pasakoja apie moterį, kuri sužino, kad ją atleidžia iš darbo. Ir atleidžia todėl, kad taip nubalsavo jo kolegos, kurie turėjo pasirinkti: arba jie gauna pinigines premijas, arba išlaiko jos darbo vietą, nes vienam ir kitam pinigų nėra. Ką tik depresiją įveikusios pagrindinės herojės šeimai jos atleidimas iš darbo būtų katastrofa.
Vienintelė galimybė išgelbėti trapią gerovę (vyras, vaikai, būstas) - per dvi poilsio dienas ir vieną naktį įtikinti mažiausiai devynis iš šešiolikos buvusių kolegų atsisakyti savo interesų ir dar kartą balsuoti, kad ji būtų palikta darbe.
Tai Dardenne'ams būdinga istorija apie žmogaus kovą už vietą po saule ir kartu už savo orumo bei švarios sąžinės išsaugojimą. Sykiu tai filmas apie moterį, kuri susiduria su vidiniais demonais, kuriai reikia įveikti savo baimes, nepasitikėjimą savimi.
- Viena šių metų „Scanoramos naujovių - „Pokalbis su režisieriumi“ („Director's Talk“), kurio viešnia - britų režisierė Joanna Hogg. Kas tai per renginys?
- Tai populiarus užsienio festivaliuose formatas - vieša režisieriaus paskaita ir pokalbis, kuris Lietuvoje rengiamas pirmą kartą. Režisierė kalbės apie dramaturgijos ir režisūros santykį, aktorių atranką, kino estetiką. Apie tai, kas jai yra kinas ir kodėl ji kuria. Renginys bus nemokamas, „Scanoramos“ žiūrovai galės pateikti savo klausimų.
„Scanorama“ taip pat parodys trumpą J.Hogg retrospektyvą. Nors kol kas ji yra sukūrusi tik tris filmus, kino kritikai iš karto pastebėjo naują balsą. Pagrindinė režisierės filmuose nagrinėjama tema yra šeima, kurią ji atskleidžia visiškai naujai.
- Rengdamasi pokalbiui apie kiną ir moteris, radau tokios statistikos: filmuose aktorėms tenka mažiau negu trečdalis vaidmenų su tekstu. Tik 7 proc. režisierių yra moterys, 19,7 proc. scenarisčių ir 22,4 proc. prodiuserių. Kokių minčių kelia šie skaičiai?
- Tikriausiai jie atspindi tai, su kuo susiduria daugelis moterų, darančių karjerą įvairiose srityse. Nors, atrodytų, lyčių lygybė seniai gyvuoja, yra vadinamosios stiklinės lubos, į kurias atsimuša moterys siekdamos karjeros. Kine tai ypač sunku, nes čia įsivyravęs režisieriaus vyro kultas ir moterims nelengva prasimušti.
Bet, man regis, padėtis gerėja, ypač - autoriniame kine. Čia girdime vis daugiau įdomių, jaunų balsų. Manyčiau, kad šviesa tunelio gale matyti.
Kita vertus, vis daugėja vyrų režisierių, kurių filmuose aktorės yra ne tik statistės ar gražios kadro dekoracijos, režisierių, kurie gilinasi į moters vidinį pasaulį. „Scanoramos“ programoje ne vienas vyrų sukurtas filmas, nagrinėjantis, su kuo susiduria moteris šiuolaikiniame pasaulyje.
- „Scanoramoje“ bus parodyta apie 70 ilgametražių filmų, dar yra trumpametražių programa, konkursinis „Naujasis Baltijos kinas“. Ar galima rasti kokį nors bendrą vardiklį, siejantį visas „Scanoramos“ programas?
- Bendras vardiklis, siejantis kiekvienų metų „Scanoramos“ programą, tai klausimas, kas yra Europa ir kuo ji gyvena. Mes labai atsakingai rengiame programą, renkame filmus iš įvairių regionų. Kai kurie jų dėl skirtingo socialinio, kultūrinio konteksto panašias istorijas pasakoja visiškai kitaip.
Mes bandome parodyti, kokia įvairiapusė ir įvairialypė yra Europa, ir tai yra mūsų europietiškoji tapatybė.
