Gal pirmą kartą juo rimčiau susidomėjau kokiais devyniasdešimt septintasiais, kai įsigijau kompaktinę plokštelę „Murder Ballads“. Perklausiau albumą gal milijoną kartų ir pats netapau žudiku, matyt, tik todėl, kad prieš tai mokykloje skaičiau tiek daug Maironio. Visos dainos buvo vien tik apie žudikus, žudynes ir aukas. Tokios išsamios, palyginti su metalo muzikos simboliais. Tokios tamsios, gretinant su suicidine roko meilės lyrika. Lėtos ir monotiškos, kaip monotoniškas nuo ašmenų lašantis kraujas. Abejingai lyg kulka vaikščiojančios mirčiai ant krūtinės ir tokios gražios savo banalia neviltimi: „Gulėk, gulėk čia, Henry Lee, kol kūnas nukris nuo kaulų.“
Atsargumas, su kuriuo elgiamasi su šiais delikačiais dalykais visada atskiria talentingą žmogų nuo negrabaus žioplio. Kol pastarasis viską pavers trečiarūšiu siaubo filmu, pirmasis išsiuvinės jūsų baimes, dorovines ir estetines ribas sidabriniais grožio siūlais. N.Cave’as man atrodė be jokios pašaipos niauriai heroiškas. Nelaimės estetas. Tamsi dvasia, besiblaškanti kažkur tarp Džeko Skerdiko, Drakulos, Edgaro A. Poe apysakų ar grabdirbių juodais cilindrais iš spagetti vesternų. Ir praėjus beveik dvidešimčiai metų po to pirmojo įspūdžio apie žmogų, negali tikėtis, kad jis bus toks pats. Bet būk tikras — žiūrėdamas po tiek metų į tą žmogų, tu to įspūdžio norom nenorom ieškosi.
„Daina yra heroiška. Nes daina meta iššūkį mirčiai. Daina yra nemirtinga ir drąsiai žiūri į mūsų pabaigą. Daina iškyla iš dvasių pasaulio su tikra žinia… Vieną dieną aš jums papasakosiu, kaip nugalabyti drakoną“, — skamba N.Cave’o balsas filme „20 000 dienų žemėje“ tuo metu, kai vaizdas ekrane slankioja po koncertų salę Sidnėjuje, jo gimtojoje Australijoje. Pasakyti žodžiai yra nieko daugiau kaip N.Cave’ui būdinga mistifikuota minčių slinktis, o štai Australijos žemynas man visuomet atrodė kontrastinga pačiai atlikėjo asmenybei nuo kojų iki galvos. Viena vertus — dulkės, dideli automobiliai, daužantys kengūras, paplūdimiai su vyrais krievomis kojomis ir bananais paišytais plevėsuojančiais šortais; antra vertus — džentelmenas poilgiais juodais plaukais, baltais lyg kūdikio sąžinė marškiniais, lėtais gestais ir atsargia šypsena, kuri gali virsti krizenimu ir niekada kvatojimu. Tarsi mąstydami tą patį, dokumentikos kūrėjai mieliau sekioja paskui dainininką Braitono mieste Pietų Anglijoje, kur jis gyvena su šeima ir kur jūros bangos po pilku dangumi nerimastingai trankosi į krantą su tokia aistra, tarsi joms buvo gerai sumokėta. Puikus vaizdelis iliustruojant žemą N.Cave’o balsą, kuriuo jis kartkartėmis pasileidžia į savo vaizdinius. Tuo filmas skiriasi nuo daugybės muzikinės dokumentikos, kai herojus lyg realybės šou tiesiog filmuojamas visur, kur įmanoma, tikintis, kad kur nors vis tiek pripliurps apie narkotikus ir galima bus sumontuoti chaotišką, „ak-kaip-mes-peržengėm-ribą“ filmuką. Šiuo atveju, tarsi pabrėžiant N.Cave’o drausmę ir lyderiui įgimtą norą laikyti viską savo rankose, leidžiama jam pačiam modeliuoti situacijas, kuriose jis vienvaldiškai reiškiasi, tačiau aiškiai jaučiamas režisavimas. Jis pasakoja apie tėvą psichoterapeutui su psicho žvilgsniu ir apie savo moterį muziejaus darbuotojams. Persimeta keliais žodžiais su buvusiu grupės nariu ir apie koncerto energetiką kalbasi su duetų partnere Kylie Minogue, visu savo grožiu plevenančia ant galinės automobilio sėdynės. Viena vertus, juntamas scenarijus ir režisūra suteikia filmui solidumo, tačiau praranda tam tikrą žurnalsitinį kandumą ir nervą. Mes matome mėgstamą atlikėją, tačiau tik tokiose situacijose, kurios patogios jam pačiam, ir kalbantį tai, ką nori jis pats. Situacijų modeliavimas turi problemą — prarandamas spontaniškumas ir atsiranda įtampa, kai reikia vaidinti save patį. Kai tau reikia per prievartą prisiminti kokią nors linksmą istoriją iš gyvenimo, tu dažnai vargsti.
„Koks jūsų įdomiausias nuotykis?“ — klausia kas nors ir tu nė velnio neprisimeni. O gal droviesi pasakoti. Bet tavęs nereikia traukti už liežuvio, kai tu pasileidi tas istorijas pasakot pats. Ir man susidarė įspūdis, kad N.Cave’as pasakojo ne tas istorijas ir savo draugės Kylie klausė visai ne to, ko iš tikrųjų norėtų ar kada nors jau buvo paklausęs. Kita vertus, kas ten žino. Kaip jis pats sako šiame filme: „Mes visi norime būti kuo nors kitu.“ Filmas rodomas lapkričio 8 d., šeštadienį, 18 val. 45 min. „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius.
Lapkričio 15 d., šeštadienį, 21 val. 15 min. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 15 d., šeštadienį, 22 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Filmo „20 000 dienų žemėje“ anonsas
