„Kažkada rodžiau savo filmus Pakutuvėnų vienuolyne, tada ir užsimezgė ryšys, – sakė A.Stonys. – Brolis Gediminas Numgaudis pasvarstė, kad vertėtų padaryti filmą apie krikštą. Pereitume per visas krikščioniškas konfesijas, nes kiekviena jų per amžius išlaikė ką nors tikra.
Tokia idėja man patiko. Ieškodami krikšto šaknų su broliu Gediminu ir operatoriumi Laisviu Karveliu apkeliavome Izraelį, Jordaniją, bet akcentavome Lietuvą. Siekėme prisiliesti prie paties paslaptingiausio ir seniausio krikščioniškojo Krikšto sakramento.
Kiekvienas krikšto veiksmas turi daug įdomių prasmių. Ką reiškia vanduo? Kodėl vanduo? Kodėl aliejus? Kas yra pats krikštas? Tikinčių žmonių klausėme, kodėl, jų manymu, pilamas vanduo. Dažniausias atsakymas: kad nuplautų nuodėmes.
Bet iš tiesų krikšto vandens prasmė gerokai didesnė. Panardinimas į vandenį – tarsi paguldymas į kapą. Krikštijamas asmuo miršta, virš jo užsiveria vanduo. Tai tarsi senojo žmogaus mirtis. Kai žmogus iškeliamas iš vandens, jis atgimsta naujam gyvenimui, patenka į kitą plotmę.
O ką reiškia patepimai aliejumi? Taip žmogus apgaubiamas Dievo dvasia. Kas yra baltas krikšto rūbas? Kodėl jis baltas? Kas yra žvakė?“
– Koks brolio Gedimino vaidmuo? Juk jis neapsiribojo vien idėjos pasiūlymu? – paklausiau A.Stonio.
– Brolis Gediminas pirmą kartą susidūrė su profesionaliu kinu. Jis nepaprastai smalsus žmogus, jam rūpėjo suprasti, kaip veikia kino pasaulis.
Jis tapo ir filmo prodiuseriu, kalbant kino terminais, ir scenarijaus bendraautoriu, ir antruoju operatoriumi greta L.Karvelio. Keli brolio Gedimino nufilmuoti planai pateko į „Avinėlio vartus“.
Pabandėme nufilmuoti tai, kas yra nematoma. Kinui tai didysis iššūkis ir tikriausia jo zona. Juk regimąją krikšto pusę žmonės žino, o kas iš tiesų įvyksta tą akimirką?
Krikštas paprastai vyksta bendruomenės akivaizdoje. O mes stebime tą mažą krikštijamą žmogų bandydami įžiūrėti pokyčius jo akyse ar aplinkoje. Užpylė vandenį. O kas tam žmogui darosi? Kino vaizdų seka bandome būtent tai perteikti.
– Filmavote ir Jeruzalėje, Kristaus Kapo bažnyčioje. Ji garsėja net ir tuo, kad ten labai griežtai žiūrima į filmuotojus. Pajutote draudimų skonį?
– Tai atskiras pasaulis su savo taisyklėmis. Ir mums sakė, kad nelįstume ten, negalima filmuoti ir neįmanoma gauti leidimų.
Mes tiesiog eidavome ir mūsų niekas lyg ir nematydavo. Labai keistas dalykas. Ar tie sargybiniai tuo metu nueidavo parūkyti, ar mes nematomi tapdavome, bet filmavome Kristaus Kapo bažnyčioje išties daug. Niekas mūsų neišvarė. L.Karvelis filmavo ne slapta, o normalia kamera. Pats stebėjausi. Kažkokia mistika.
– Viename „Avinėlio vartų“ kadre, kur rodote bažnyčios kupolą, praskrenda balandis. Turbūt nesurežisavote to? Ar daug tokių, kaip pats vadinate, padovanotų kadrų buvo filmuojant krikšto paslaptis?
– Žinoma, filme yra daug tokių kadrų, kurių nei suplanuosi, nei surežisuosi. Dokumentinis kinas be to negali egzistuoti. Dokumentika apskritai yra padovanotų kadrų, to nedidelio stebuklo laukimas.
Gal kai kam tas neatrodo stebuklinga – pamanyk, paukštis praskrido. Mes filmavome Jeruzalėje, graikų ortodoksų pagrindinėje bažnyčioje – milžiniškoje Katedroje. Atkreipėme kamerą į jos kupolą, ir staiga balandis švystelėjo. Mes tikrai į tai sureagavome kaip į stebuklą.
– „Avinėlio vartuose“ nufilmavote moterį, besimeldžiančią senovine aramėjų kalba, kuria, kaip sakoma, kalbėjo Kristus. Kokia šio epizodo istorija?
– Užėjome į asirų bažnytėlę Jeruzalėje, pradėjome žvalgytis, nes ten yra seniausias Marijos atvaizdas. Manoma, kad jis nutapytas dar esant gyvai Marijai, Jėzaus laikais. Pajuodęs tamsus portretas. Toje bažnytėlėje dirba moteris, kuri ir prižiūri, ir paaiškina. Ji pati pasakė esanti iš Sirijos ir kad esama dar milijono žmonių, kurie kalba seniausia aramėjų kalba. Paklausėme, ar ji galėtų pakalbėti aramėjiškai. Ji atsakė, kad gali pagiedoti „Tėve mūsų“.
Taip nufilmavome epizodą, kuriame galima išgirsti, kaip skambėjo ši malda iš Kristaus lūpų. Tai irgi padovanotas kadras. Juk ta moteris jokia dainininkė, ji bažnyčios prižiūrėtoja.
– Įspūdingai „Avinėlio vartuose“ nufilmuotas senovinis apleistas miestas Izraelio dykumoje. Ar ten keliavote žinodami, ko ieškosite?
– Norėjome pamatyti pirmąją krikščionišką krikštyklą. Tai seniai apleistas miestas, jis toks ir išliko, žmogaus ranka nebeprisilietė prie jo. Kai kurios šventyklos ten statytos dar prieš krikščionybę.
Tačiau mus domino ta pirmoji krikščioniškoji krikštykla. Spiginant 40 laipsnių karščiui mes filmavome akmenis ir atrodė, kad kažko jiems trūksta. Akmenys ir lieka tik akmenys, jeigu nieko apie juos nežinai. Negi imsime savo filme skaityti paskaitą, ką jie reiškia?
Ir staiga pamatėme, kad per dykumą artėja juodos figūros. Rusų ortodoksai, keliolikos vienuolių būrys atvažiavo apžiūrėti to miesto ir tos šventyklos.
Stovėjome su savo kameromis prie krikštyklos, kai prie jos priėjo vienuolis. Ir aš jo paklausiau apie krikštą. Vienuolis ėmė kalbėti, o tai, ką jis sakė, liko mūsų filme. To man kaip tik ir trūko – įvardijimo, kad nematome to, kas vyksta krikšto metu, ir niekad to nesužinosime, bet pajusti galime. Pakrikštytas žmogus iš horizontalaus pasaulio pereina į vertikalųjį, jo gyvenime atsiranda gylis ir aukštis, įsižiebia viltis.
Tai irgi nesuplanuotas, nesurežisuotas kadras. Vienuolis pats atėjo ir pasakė tai, ko filmui labai reikėjo, išvaduodamas mus nuo būtinybės skaityti paskaitą.
– „Scanorama“ numatė keturis „Avinėlio vartų“ seansus. Ar tuo ir apsiribosite?
– Manau, kad privalau parodyti „Avinėlio vartus“ visiems, kas aukojo. Brolis Gediminas važiavo per Lietuvą ir šiam filmui rinko lėšas iš žmonių. Parodydavo trumpą filmo ištrauką ir elgetaudavo, kaip jis pats sako. Kas davė 10, kas – 100, kas – 1000 litų.
Pats filmavimas užtruko porą metų. O kinas juk brangus dalykas: ekspedicijos, kameros, objektyvai, vaizdo, garso gamyba kainuoja didelius pinigus. Daug žmonių gerumo patyrėme: mums leisdavo filmuoti, apgyvendindavo vienuolynuose.
Turbūt teks visus Lietuvos miestelius pervažiuot, nes nebuvo tokio miesto, kur nebūtų aukoję šitam filmui.
Kuria ir dėsto dokumentikos slėpinius
48 metų A.Stonys – vienas įdomiausių Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų. Jis yra Nacionalinės premijos laureatas, Europos kino akademijos ir Europos dokumentinio tinklo narys.
Jo filmai apdovanoti daugelyje tarptautinių kino festivalių. 1992 m. filmas „Neregių žemė“ Europos kino akademijos pripažintas geriausiu metų Europos dokumentiniu filmu.
2004–2005 m. A.Stonys dėstė dokumentinį kiną Europos kino koledže (Danija), vedė meistriškumo pamokas Vasedos (Japonija), Berklio ir Stanfordo universitetuose (JAV), skaitė dokumentikos paskaitas Barselonos „Pompeu Fabros“ universitete. Jis nuolat kviečiamas vesti meistriškumo kursų įvairiose šalyse.
Šiuo metu režisierius kuria dokumentinį filmą Kazachijoje, Tian Šanio kalnuose, Tuiksu ledyne.
„Avinėlio vartų“ seansai „Scanoramoje“: Vilniuje – lapkričio 11 d. 19 val. „Forum Cinemas Vingis“, lapkričio 14 d. 17 val. „Skalvijoje“, Klaipėdoje – lapkričio 16 d. 12 val. 30 min. „Forum Cinemas“, Kaune – lapkričio 23 d. 16 val. 15 min. „Forum Cinemas“.
