- Kaip kilo „Po signalo“ idėja ir kas jus įkvėpė šiam filmui?
- Šis filmas turi neįprastą ir ilgą istoriją. Rašytojas ir dokumentikos kūrėjas Henkas Burgeris sukūrė radijo pjesę, kurios pagrindinė ašis buvo balso pašto žinutės, siunčiamos dingusiam žmogui. Deja, radijui skirta pjesė buvo atmesta. Vėliau Henkas susipažino su jaunu ir talentingu režisieriumi Davidu Lammersu – taip kilo mintis šią pjesę ekranizuoti, o man buvo pasiūlyta tai prodiusuoti.
Pradėję darbus turėjome tik tekstą, tačiau jokių idėjų, kaip ši pjesė galėtų atgimti kine. Davidas, kaip filmo režisierius, turėjo sukurti vizualų šios istorijos veidą. Jis mąstė apie „YouTube“ filmo formatą, nes tai buvo 2009-ieji, kai „YouTube“ buvo naujas ir įkvepiantis reiškinys, tačiau šią mintį atmetėme.
Man pavyko gauti finansavimą iš Olandijos kino paramos fondo, bet vis dar neturėjome galutinės idėjos, koks bus filmas. Prieš pradėdama dirbti su Henku sukūriau filmą „Wistful Wilderness“, kuriame vyrauja besikeičiantis kraštovaizdis, ir pamaniau, kad tai gali būti puikus šios istorijos pagrindas. Mintis visiems patiko, tad režisūra buvo patikėta man. Deja, kai paėmiau vairą į savo rankas ir tapau ne tik prodiusere, bet ir režisiere, susidūrėme su kita problema – Olandijoje negali gauti paramos, kai prodiusuoji savo filmą. Pradėjau dirbti su kompanija, kuri turėjo iškovoti finansinę paramą, tačiau jai nepavyko – kino paramos fondas baiminosi, kad filmas bus per daug nuobodus.
Kurį laiką buvau labai nusivylusi ir nenumaniau, kas bus toliau, bet netikėtai į galvą šovė mintis, kad galiu finansuoti pati. Kodėl gi nesukūrus nepriklausomo filmo? Už savo kūrinį „Wistful Wilderness“ buvau laimėjusį pagrindinį finansinį prizą „FIFE“ festivalyje Paryžiuje, tad už tuos pinigus nusipirkau kamerą ir pradėjau dirbti.
- Ar filmo istorijoje yra patiries iš asmeninio gyvenimo?
- Prieš filmavimus sužinojau, kad vienas Henko pažįstamas buvo išėjęs iš namų ir dingęs keliems mėnesiams. Turbūt tai ir įkvėpė jį parašyti šį kūrinį.
O aš pati šio projekto ėmiausi todėl, kad labiausiai įtraukė „gedėjimo proceso“ tema. Mano ankstesnysis filmas buvo ne tik apie besikeičiančius kraštovaizdžius, bet ir apie mano vyro mirtį, tad H.Burgerio tekstas, mano požiūriu, puikiai atskleidė tą išgyvenanamų emocijų virtinę, kurią patiriame, kai kas nors „dingsta“ iš mūsų gyvenimo.
- Ar svarbu kino kūrėjui kurti filmus apie tai, ką pats patyrė?
- Tai priklauso nuo kiekvieno kūrėjo asmeniškai ir kokiu kūrėju esi ar nori būti. Kinas yra puikus dalykas, nes savo kūryba gali laviruoti nuo bereikšmės pramogos iki meno. Daugiau ar mažiau, aš renkuosi būti menininke.
- Kodėl nusprendėte filme nerodyti jokių žmonių - girdime tik jų balsus, paliktus telefono atsakiklyje.
- Bandžiau rasti būdą, kaip visą dėmesį skirti tekstui, nes jis čia svarbiausias. Taip pat norėjau visiškos abstrakcijos. Šis filmas nėra apie konkrečius žmones, jis apie universalius jausmus ir emocijas. Bijojau, kad matomi aktorių kūnai gali sumenkinti ar tam tikra prasme atitraukti dėmesį nuo teksto.
- Kas buvo sunkiausia kuriant šį filmą? Ar buvo nenumatytų sunkumų per filmavimą?
- Pradėkime nuo to, kad aš niekada nebuvau dirbusi su kamera. Teko išmokti naudotis šiuo aparatu, todėl dirbdama pridariau begalę klaidų. Finansai irgi buvo labai riboti – teko pasukti galvą, kaip be pinigų filmuoti užsienyje. Laimė, svainis, vykdamas į Indoneziją, pasikvietė ir mane, vėliau buvau pakviesta teisėjauti viename Austrijos kino festivalyje, o aš visur vežiojausi kamerą ir stengiausi išnaudoti kiekvieną galimybę.
Nenumatyti sunkumai buvo ir tai, kad labai greitai keičiasi metų laikai. Net nepastebėjau, kaip atėjo ruduo, o aš dar buvau visiškai nepasiruošusi filmavimams rudenį!
- Ar galutinis filmo rezultatas ir buvo toks, kokio tikėjotės?
- Iš pradžių nelabai įsivaizdavau, koks šis filmas bus, kaip suderinsiu tekstus ir vaizdus. Su draugu patys įrašėme visus balsus iš tekstų kaip testą, kad žinočiau, kiek kas trunka ir kaip viską sujungti. Teko pakeisti ne vieną kadrą, nes ne visi nufilmuoti vaizdai tinkamai derėjo su tekstu ir nesijungė tarpusavyje taip, kaip norėjau.
- Kokių emocijų lydimi žiūrovai išeina iš salės po jūsų filmo?
- Aš suprantu, kad šis filmas nėra labai džiaugsmingas, bet pabaigoje jis vis tiek palieka kažkokios vilties, bent jau tiems žmonėms, kurie „lieka“. Jie gyvena toliau. Aš tikiuosi, kad filmas padės lengviau išgyventi gedėjimą, sutrikimą ir panašias emcijas. Tikuosi, kad jame žiūrovai ras tai, kas jiems bus artima.
- Tai jau keturioliktas jūsų filmas. Kaip pasikeitėte jūs, kaip kino kūrėja, nuo pirmojo filmo savo filmo 1972 metais?
- Ups! Sudėtingas klausimas dar ir dėl to, kad visi filmai skirtingi. Aš pati gal ir nelabai stipriai pasikeičiau, bet šiomis dienomis daug aiškiau suvokiu, kokios temos mane tikrai domina ir ką noriu pasakyti. Gal tos temos jau buvo ir anksčiau, bet aš jų negalėjau pateikti taip, kaip galiu dabar. Čia kaip gyvenime – gyveni ir ilgainiui pradedi geriau save pažinti, susidraugauji su savimi tokiu, koks esi. Pasaulis aplink mane pasikeitė stipriai – nuo juostų iki fimų skaitmenizacijos, galima būtų vardyti be galo...
- Kas yra jūsų įkvėpėjai kine?
- Kinu susidomėjau septintojo dešimtmečio viduryje. Mane įtraukė Bernardo Bertolucci, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni filmai. Vėliau pažinau Andrejaus Tarkovskio darbus, taip pat Belos Tarr. Iš dokumentininkų žaviuosi Chrisu Markeriu, Johanu van der Keukenu. Mane įkvepia filmai su aiškiais, ryškiais monologais arba stipria muzikos ir vaizdo divizija.
Filmo „Po signalo“ seansai Europos šalių kino forume „Scanorama“:
Lapkričio 15 d., šeštadienį, 17 val. kino centras „Skalvija“.
Lapkričio 23 d., sekmadienį, 15 val. 15 min. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
