Tris savo močiutes režisierė susodino į mašiną ir vežė per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją Londono link – kad močiutės pagaliau pamatytų, kaip gyvena jų emigravusios anūkės. Nors visos trys garbaus amžiaus herojės pirmą kartą išsirengė į tokią tolimą kelionę, filmas „Lida Vanda Liusia“ netapo komedija apie personažų iš Sovietijos nuotykius Europoje. Nuo tokio požiūrio Lidą, Vandą ir Liusią apsaugojo anūkės režisūra. J.Zubavičienės filmo premjera „Scanoramoje“ įvyks lapkričio 13 d.
– O kodėl močiutės trys? – paklausiau J.Zubavičienės.
– Buvo ir keturios. Mano giminės mėgo tuoktis, skirtis, tuoktis. Mus su seserimi padėjo auginti močiutė Vanda, kuri neturi vaikų. Ji yra mano motinos tėvo antroji žmona. Jos yra konkurentės su močiute Lida, pirmąja to paties senelio žmona. Močiutė Liusia – iš tėvo pusės.
– Močiutės bendrauja rusiškai, mini Lenkiją, Baltarusiją, net Gruziją. Kiek tautų jūsų prigimtyje?
– Lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, gruzinų, totorių, žydų. Tautybės skiltyje mūsų su seserimi pasuose – brūkšnys. O ką rašyti? Gimiau Novosibirske, mano protėviai tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės buvo tremtiniai, daug kartų keitę gyvenamąją vietą.
Kai man buvo vieni metai, šeima su senele ir prosenele persikėlė į Lietuvą. Užaugau Vilniuje, mano gimtosios kalbos – lietuvių ir rusų.
Tautybių ir gyvenamųjų vietų įvairovė mūsų giminėje – natūrali. Kaip ir trys močiutės. Kitam tai skamba egzotiškai, o aš neįsivaizduoju, kaip galima apsieiti su dviem? Taigi kuo daugiau, tuo geriau.
– Ar filmavimo metu neišsigandote savo sumanymo filmuoti artimus žmones?
– Mums keliaujant neturėjau laiko: ir vairavau, ir bendravau su močiutėmis, su operatore Irina Šatalova, su garso operatoriumi Algimantu Apanavičiumi ir pati buvau kadre kaip anūkė. Kai patenkate į sudėtingą padėtį, negalvojate, kad esate joje – sprendžiate, ką daryti.
Maskvoje VGIK studijavau vaidybinio kino režisūrą, Londone – vaidybinio kino scenarijaus rašymą. Filmuodama močiutes, pirmą kartą susidūriau su dokumentiniu filmu. Nežinojau, kaip dokumentika filmuojama, kai viskas gyva ir gali keistis.
„Lida Vanda Liusia“ – filmas, kuris įvyko netikėtai. Iš pradžių labai sunkiai sekėsi įtikinti žmones, kad mano asmeninė istorija gali būti įdomi ir kažkam kitam. Argumentuodavau psichologo iš VGIK žodžiais: kiekvienas autorius pradeda nuo savęs ir pasakoja asmenines istorijas, neišvengsi šito laikotarpio, jis natūralus. Be to, asmeninės istorijos būna pačios įdomiausios.
Man buvo sunku žiūrėti nufilmuotą medžiagą. Išsigandau ir nežinojau, ar ateis tas laikas, kai galėsiu pasižiūrėti kaip režisierė, ne kaip anūkė. Dokumentikoje kartais reikia turėti stiprybės daryti nelabai etiškus sprendimus, o aš pasistengiau jų išvengti. Bet aš ir nenorėjau paversti karikatūromis sau brangių žmonių – tarkime, jos žiūri į Europą, o mes pažvenkime.
– Už kiekvienos močiutės filme jauti skriaudą, asmeninę ir gal egzistencinę. Jos turi priekaištų ir viena kitai, ir gyvenimui. Gal tai būdinga Sovietijoje gyvenusiems žmonėms – nepasitenkinimas, santykių šiurkštumas?
– Visos trys močiutės nėra draugės. Kartą per dešimt metų gal pabendrauja. Dėl anūkių. Jos objektyviai negali pasižiūrėti į savo gyventą laiką. Tai buvo jų jaunystė, pirmieji įspūdžiai apie šį pasaulį, pirmoji meilė, pirmasis darbas – tai, kas žmogui jautru. Galbūt nuoskaudas sustiprino ir santvarkų kaita, kai joms jau gyvenimui einant į pabaigą teko prisitaikyti prie tiek permainų.
Tai paprastos moterys. Viena buhalterė, kita kirpėja, trečia radijo technikė. Karo metais augusios, mačiusios daug vargo, badavusios. O dar asmeninio gyvenimo sunkumai. Sudėtinga jų karta. Tokio gyvenimo mano karta nematė ir įsivaizduoti nesugeba. Pagaliau mes kitaip į viską žiūrime.
-Lietuvoje Zubavičius – kinematografinė pavardė. Edmundas Zubavičius – vienas įdomiausių lietuvių dokumentininkų. Ar jus sieja giminystė?
-Buvau ištekėjusi už E.Zubavičiaus sūnaus, garso režisierius Juliaus Zubavičiaus. Uošvis konsultavo mane, kai ėmiausi dokumentikos. Jo žinios nepaprastai vertingos, ir jaučiuosi išdidi, kad mano darbas jam patiko. Esu išaugusi paprastoje šeimoje, nesusijusioje su menu. Bet kinas mano gyvenime atsirado dar paauglystėje, kai bėgdavau iš pamokų žiūrėti filmų. Mano kino teatrai buvo „Lietuva“ ir „Skalvija“, jų repertuaras iš Europos šalių. Ir kai galvojau, ką norėčiau studijuoti, ką veiksiu gyvenime, kelintą noriu keltis, kiek noriu keliauti ir ką labiausiai mėgstu – tai visi atsakymai buvo apie kiną. VGIK‘e mano meistras buvo Vadimas Abdrašitovas, jis mane ugdė. Aš tikrai nebuvau geriausia studentė, bet jis manęs neišmesdavo, nors daug kam buvo kraštutinai griežtas. Kai su J.Zubavičiumi išvykome gyventi į Londoną, svarsčiau, iš ko galėsiu gyventi, jeigu noriu daryti kiną, o ne reklamą. Todėl studijavau scenarijaus rašymą. O duonai užsidirbu, būdama virtuvės šefė – ir tada, kai Londone gyvenau, ir dabar, kai jau aštuonis mėnesius gyvenu Vilniuje. Taip kad savo kasdienybėje bendrauju visai ne su kino žmonėmis – kavinėje gaminu valgį, nes po kino tai mano antra aistra, kuri padeda išgyventi.
