Baimė įsipareigoti. Nesugebėjimas apsispręsti. Gyvenimo pavojai. Psichikos procesai. Visuomenės spaudimas. Tai temos, kurios rūpi jauniems lietuvių režisieriams, dalyvaujantiems festivalio „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“.
Be penkių lietuvių kūrėjų trumpametražių juostų, konkurse dalyvauja dar dešimt filmų iš Latvijos ir Estijos, tačiau, kaip sakoma, savi marškiniai arčiau kūno. Tad žvilgtelėkime į jų raštus.
„Tu man patinki“, – ištaria dvidešimt kelerių metų vaikinas. „Tu man irgi“, – atsako panašaus amžiaus mergina. „Na, tai darom ką nors“, – tęsia vaikinas. „Ne...“ – nukerta mergina.
Marijos Kavtaradzės komiškame filme „Man dvim keli“ pilna tokių dialogų. Lyg ir juokingų, lyg ir liūdnų. Lyg ir atsainių, lyg ir kupinų vilties.
Tačiau liudijančių, kad gyvenime kiekviename žingsnyje reikia rinktis, o rinktis yra sunku, baugu, kartais neįmanoma. Juolab kai įtari, kad bet kuris kitas pasirinkimas gali būti geresnis.
Tad jaunuoliai ir „smaukosi kaip pyderai penktadienio naktį“, vis vildamiesi, kad kitur bus smagiau, su kitu bus daugiau laimės, kad prieš akis – tūkstančiai gyvenimų.
M.Kavtaradzės filme savotiška pasirinkimo baimė ir pavojus tik nujaučiami.
O Karolio Kaupinio „Triukšmadarys“ – būtent apie pavojų. Tiksliau – jo laukimą.
Provincijos mokyklos mokytojai laukia delegacijos iš ministerijos. Mat mokykloje senas triukšmingas skambutis turi būti pakeistas nauju elektroniniu.
Tačiau daugiausia nerimo ir pavojų mokytojams kelia ne tai, o faktas, kad mokykloje yra per mažai mokinių ir ją gali uždaryti. Mokytojai visais įmanomais – dažnai komiškais – būdais bando užmaskuoti šį dalyką. Tarkime, tualete pripaišo daugybę lyties organų.
Pasirinkimo baimės ir pavojų yra ir Roberto Neveckos juostoje „Džiunglės“. Tačiau ta baimė čia siejama su jauno žmogaus ir visuomenės santykiais.
Paauglių sumuštas trisdešimtmetis filme savo skriaudėjams atkeršija (gal pamoko?) labiau morališkai nei fiziškai. Kaip sako pats R.Nevecka, „personažas visai nenori muštis, o visuomenė jį verčia tai daryti“.
Intriguojamame, nors beveik nuo pat pradžių nuspėjamame Marijos Stonytės filme „Kelių eismo taisyklės“ irgi kalbama apie visuomenės taisykles.
Tik jos susijusios su santykių įteisinimu, kitaip tariant, vedybomis, įsipareigojimu. Be pasirinkimo baimės čia irgi neapsieinama. „Aš niekada netekėsiu“, – ištaria mergina, traukinyje sutikusi paliktą vaikiną.
„Kelių eismo taisyklės“, nepaisant to, kad siužetas nuspėjamas, vis dėlto visai vykusiai narplioja jaunų žmonių santykių, kelio vienas pas kitą ieškojimo, nesusikalbėjimo problemas.
Apie ką Prancūzijoje studijavusios Vilniaus dailės akademijos auklėtinės Jurgos Zabukaitės „Romantinio paukščio kliedesiai“, matyt, neverta aiškintis.
Vis dėlto tai labiau konceptualus paveikslas negu jaunimo aktualijas tyrinėjantis filmas. Taip, juostoje galima pamatyti gražių vaizdų, bet jie kiek tuštoki, labiau susiję su pritemptomis Carlo Gustavo Jungo idėjomis nei su emocingu kinu.
Ar galima teigti, kad J.Zabukaitės „Romantinio paukščio kliedesiai“ irgi susiję su baime ir pavojais?
Turbūt taip. Atrodo, kad režisierė bijo savo patirties, vengia atsivėrimo pavojų, todėl idėjų ieško C.G.Jungo knygose.
Tai nėra blogai, tačiau iš jauno žmogaus paprastai lauki daugiau atvirumo ir emocijų.
