„Kviesime visus, kuriems svarbus kinas, kuriems brangi vieta, kurioje ir rodomas kinas, ir apie jį kalbama, ir jo mokomasi, pareikšti nuomonės“, – taip pasigirdus kalboms apie privatizavimą savo žiūrovus šiomis dienomis kviečia kino teatras „Skalvija“.
Pernai penkiasdešimtmetį šventęs kino teatras, kurio steigėja yra savivaldybė, Vilniuje – seniausiai gyvuojantis.
Ar jam negresia kino teatro „Lietuva“ likimas, kuris dėl visokių protestų ir akcijų virto apšiurusiu pastatu, senamiesčio piktžaizde?
S.Žalneravičiūtė daug metų domisi Vilniaus kino teatrų istorija. 47 metų kino kritikė įsitikinusi – „Skalvijos“ reikia veikiančios, demonstruojančios nekomercinį kiną.
– Prieš kelias dienas kreipdamasi į kino gerbėjus parašėte: „Jei mylite „Skalviją“, galite ją nupirkti.“ O jeigu rimtai – ar pajėgūs žiūrovai išgelbėti kino teatrą? Ar nesibaiminate, kad „Skalviją“ gali ištikti „Lietuvos“ likimas? – paklausė S.Žalneravičiūtės „Sostinė“.
– Labai baiminuosi. „Skalvijoje“ dirbu dvylika metų, per tą laiką dėl kino teatro privatizavimo į savivaldybę teko eiti tik du kartus. Blogai yra tai, kad apie kino teatro privatizavimą sužinodavome iš žiniasklaidos.
Taip buvo pirmą kartą, maždaug prieš dešimtmetį.
Tuomet sulaukiau priekaištų, kad viešai apie tai kalbu. Taip pat išgirdau pažadų, kad savivaldybė iš anksto praneš apie artėjantį privatizavimą.
Kai „Skalvija“ pernai šventė penkiasdešimtmetį ir savivaldybėje apsilankiau antrą kartą, įteikusi kvietimus į jubiliejaus renginį išgirdau: „Tai gerai, mes kino teatrą privatizuosime.“
Netrukus supratau, kad tai nebuvo vien tik juokai. Paaiškėjo, kad „Skalviją“ ketinama iškraustyti į „Menų spaustuvę“. Tai nebus atskiras kino teatras – tiesiog kino salė.
– Domitės kino teatrų istorija. Ar skauda širdį dėl to, kad prieš kelis dešimtmečius Vilniuje veikė dvidešimt kino teatrų?
– Ne. Juk vyksta natūralūs procesai. Atrodo, kad ir dabar reikėtų verkti dėl „Lietuvos“, bet ašaros liejamos dėl pastato agonijos, o ne dėl kino. Naivu tikėtis, kad „Lietuva“ galėjo išlikti. Tai ekonomikos prasme neįmanoma.
Juolab kad dabar atsiranda nedidelių, intymesnių erdvių poreikis, kuriose žiūrovas jaustųsi bendruomenės nariu.
Bet sunku įsivaizduoti, kad tokių nedidelių kino teatrų Vilniuje būtų dvidešimt, kaip buvo sovietmečiu.
Manau, kad Vilniuje per artimiausią dešimtmetį neiškils nė vienas naujas kino teatras. Privačiomis lėšomis įkurta „Pasaka“ – tai labai drąsu. Neįsivaizduoju, kad galėtų atsirasti daugiau tokių drąsuolių.
– Kurio Vilniaus kino teatro istorija yra išskirtinė?
– Pavyzdžiui, „Pergalė“, kurios patalpose dabar veikia „Pramogų bankas“, buvo pirmasis sovietmečiu Vilniuje pastatytas kino teatras. Jis išgyveno labai skirtingus laikus.
Iš pradžių tai buvo reprezentacinis, vadinamojo pirmojo ekrano kino teatras. Jame buvo demonstruojami naujausi filmai. Paskui, apie 1980-uosius, „Pergalė“ virto jaunimo kino teatru. Juk reprezentacinio kino teatro vardą iš jos paveržė „Lietuva“.
„Pergalės“ gyvavimo pradžioje joje prieš kino seansus skambėdavo gyva muzika, dainuodavo operos solistai, grodavo džiazas. Tas pat buvo ir „Pergalės“ egzistavimo pabaigoje.
Tik tada šiame kino teatre pasigirdo revoliucinių gaidų, nes jame dar prieš Sąjūdį koncertuodavo grupė „Antis“.
Kai klausinėjau apie buvusius kino teatrus, bene daugiausia vilniečių šiltai atsiliepė apie Gedimino prospekte veikusį kino teatrą „Vilnius“.
Jis buvo patogioje vietoje. Vaikščiodamas po miestą sumąstydavai pasižiūrėti filmą ir eidavai. Aišku, jeigu gaudavai bilietų. Tai ne visada pasisekdavo.
Prie Rotušės veikusios „Maskvos“ pradininkas – kino teatras „Kazino“. Prieš karą jo savininkas buvo žydas. O per karą vieninteliai šio kino teatro žiūrovai buvo vokiečių karininkai. Pokariu valdžia vis svarstė „Maskvos“ pastatą restauruoti, bet vėliau nusprendė, kad geriau statyti naują. Taip „Maskva“ persikėlė truputį į kitą vietą.
– Kaip anksčiau vilniečiai iš tokios daugybės pasirinkdavo kino teatrą, į kurį eis žiūrėti filmo?
– Kai senųjų žiūrovų klausdavau, kurį kino teatrą jie rinkdavosi, dažniausias atsakymas: „Tas, kuris arčiausiai namų.“
Jeigu gyveno Žvėryne, eidavo į „Žvaigždę“, jeigu Lazdynuose – į „Lazdynus“.
Beveik kiekvienas Vilniaus rajonas turėjo kino teatrą. Jų buvo prismaigstyta kaip kokiame Rytų mieste mečečių.
Buvo Vilniuje ir neprigijusių kino teatrų, pavyzdžiui, „Vasara“. Nors jame kino filmai buvo demonstruojami tik šiltuoju metų laiku, jis sulaukdavo mažai žiūrovų. Priežastis – Jaunimo sodas, dabar tapęs Bernardinų. Tuo metu tai buvo nesaugi vieta, čia šokių aikštelėje nuolat kildavo muštynės.
Nesaugu buvo eiti ar važiuoti į kino teatrą „Tėvynė“, veikusį tuometėje F.Dzeržinskio gatvėje. Dabar tame pastate – klubas „New York“. O Pylimo gatvėje veikusio kino teatro „Aušra“ salėje daugiausia žiūrovų buvo čigonai. Tai suprantama – šalia stotis, netoli taboras.
– O kuo, be demonstruojamų kitokių kino filmų, išskirtinė „Skalvija“?
– Tai seniausiai Vilniuje veikiantis kino teatras, išlikęs po sovietmečio.
Tiesa, tai buvo trečiojo ekrano kino teatras. Jame buvo demonstruojami filmai, anksčiau jau buvę didesnių kino teatrų repertuaruose.
Sovietiniais laikais, kai „Skalvija“ dar vadinosi „Planeta“, šis kino teatras išskirtinis buvo tuo, kad pirmą kartą įkurtas gyvenamajame name. Ir dar su dviem salėmis.
– Ar keičiasi kitokio kino žiūrovas, ar ne?
– Keičiasi. Didėja žiūrovų amžiaus spektras. Atėję į „Skalvijos“ kino akademiją vyresnių klasių moksleiviai tampa ir mūsų žiūrovais.
Rengiame kino seansus senjorams. Garbaus amžiaus žiūrovai užsuka pasižiūrėti ir kitų filmų. Salėje pastebiu ir vilniečių, kuriems per aštuoniasdešimt metų. Panašus dalykas pastebimas visoje Europoje.
Mūsų kino teatro repertuaras nepasikeitė – ir toliau rodome alternatyvesnį kiną.
Savivaldybės sąrašas dar nieko nereiškia?
Savivaldybės tarybos patvirtintame privatizuojamų objektų sąraše nurodoma, kad 950 kvadratinių metrų kino teatro „Skalvija“ patalpos, išsidėsčiusios A.Goštauto gatvėje esančio pastato rūsyje, pirmame ir antrame aukštuose, šiuo metu vertinamos beveik 2,6 mln. litų.
Savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Laura Jagusinskienė tikino, kad tarybos patvirtintas sąrašas dar nereiškia, kad turtas artimiausiu metu ir bus parduodamas aukcione.
Pasak jos, šių objektų privatizavimui jau anksčiau yra pritarusi ir Vyriausybė, o taryba sąrašą dar kartą patvirtino pasikeitus reikalavimams.
Patvirtinus sąrašą, savivaldybės administracija galės kas mėnesį skelbti šio nekilnojamojo turto aukcionus jau be tarybos pritarimo. To labiausiai baiminasi „Skalvijos“ vadovai.
