„Žiemos ekranų“ programos sudarytojai rėmėsi žymiojo prancūzų kino režisieriaus François Truffaut pastebėjimu, kad „kinas – tai menas parodyti dailias moteris, darančias dailius dalykus“.
Anot Prancūzijos kultūros atašė Lietuvoje Lysianne Caron, „taikliau pasakyti apie gražiąsias aktores, spinduliuojančias kino ekranuose, turbūt neįmanoma. Tačiau neužmirškime pažvelgti į asmenybes, kurių pagrindinis darbas vyksta už kameros – režisieres, scenarijaus autores, kurios užsispyrusios kantriai ir droviai įrodė, kad kinas irgi yra menas, padedantis žmogui pamatyti pasaulį kitaip. Todėl 10-ajam „Žiemos ekranų“ festivaliui pasirinkome temą „Moters žvilgsniu“ ir pagal ją atrinkome filmus“.
Sausio 22 d. „Žiemos ekranus“ kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ atidarys režisieriaus Jeano Pierre’o Améris juosta „Mari istorija“. Tai biografinis filmas, primenantis XIX amžiaus įvykius. Gimusi 1885 m. filmo herojė Mari Heurtin, akla ir kurčia keturiolikmetė, negali bendrauti su išoriniu pasauliu ir yra laikoma nepilnaprote. Netekęs vilties tėvas, raginamas daktaro, atvyksta į Larnė institutą, kuriame vienuolės rūpinasi kurčiomis mergaitėmis. Nepaisant vyriausiosios Motinos nepasitikėjimo, sesuo Margarita ima rūpintis beveik sulaukėjusia Mari.
O štai ir kitos istorijos apie moteris – tokias, kokias jas mato vyrai. Režisierius Marcas Fitoussi sukūrė juostą „Šėlionės Paryžiuje“ apie Bridžitą ir Ksaverą, galvijų augintojus Normandijoje. Ji –svajoklė, jis – tvirtai stovintis ant žemės. Vaikams išaugus ir palikus namus, poros gyvenimo rutina vis labiau slegia Bridžitą. Vieną dieną, beprotiška mintis paskatina ją ieškoti laisvės. Kryptis: Paryžius. Ksaveras suvokia beprarandantis savo gyvenimo moterį. Ar jie išliks kartu? Bridžitą vaidina Lietuvos žiūrovams gerai pažįstama aktorė Isabelle Huppert.
Jeanas Jacques’as Zilbermannas sukūrė komišką dramą „Už gyvenimą“ labai nelengva tema. Jo herojės Helen, Lili ir Rouzė, trys jaunos žydų kilmės moterys susipažino karo metu atsidūrusios Aušvico koncentracijos stovykloje. Olandė Lili mokėjo vokiškai ir dirbo virtuvėje, jos dėka abi prancūzės išgyveno. Po karo moterys nebesimatė. Pasiryžusi rasti senąsias drauges, Helen kasmet skelbė pranešimą žydiškame laikraštyje. Praėjus 15 metų vasarą jos susitinka paplūdimyje šiaurės Prancūzijoje. Saulėtame šeštame dešimtmetyje, per kelias atostogų dienas, trys moterys atkuria draugystę, ir padeda viena kitai nugalėti persekiojančius Aušvico demonus.
Režisierius Claude Duty savo juostos „O mes – triskart!“ heroje pasirinko menininkę – kino režisierę Žaną. Ji išgyvena nesėkmingą gyvenimo tarpsnį ir išvyksta į Prancūzijos apylinkes pristatyti vieną iš pirmųjų savo filmų. Ši kelionė privers Žaną peržengti ribas tarp meilės ir draugystės, vilties ir nusivylimo, kino pasaulio ir kasdienės rutinos. Čia, provincijoje, vietoj paso, galioja pasisveikinimo bučiniai…
Apie ką prancūzų kine pasakoja moterys? Léa Fazer, šveicarų kilmės režisierė filmo „Maestro" tema pasirinko aktorių likimus ir kino užkulisius. Anri, jaunas aktorius, svajoja vaidinti filme. Vaidmenį jis gauna, tačiau filmavimo sąlygos pasirodo esančios ne visai tokios, kurių laukė Anri. Tačiau jo partnerės žavesys ir režisieriaus palankumas sukelia aktoriui naujas emocijas. „Fidelio. Alisos odisėja“ – šia romantine drama režisierės karjerą pradėjo aktorė Lucie Borleteau. Filmo herojė 30-metė jūreivė Alisa. Palikusi sausumoje mylimąjį Feliksą, ji įsidarbina mechanike sename krovininiame laive „Fidelio“. Denyje ji sužino pakeisianti ką tik pasaulį palikusį jūrininką, o taip pat senoji jos meilė Gaelis, pasirodo esantis šio laivo kapitonas. Kabinoje Alisa atranda mirusiajam priklausiusią knygelę. Jūreivio užrašai apie technines laivo problemas, meilės nuotykius ir jausmų melancholiją netikėtai atkartoja Alisos kelionę. Laivo ir bangų mūšos ritmu, itin vyriškoje komandoje, besisupdama tarp mylimųjų, Alisa atsiduoda norui priimti gyvenimą visą iš karto, tačiau nenukrypstant nuo kurso...
„Nejudėt!“ – taip pat debiutas, sukurtas režisierės Marianne Tardieu. Ją sudomino trisdešimtmečio apsaugininko Šerifo istorija. Šerifas dirba apsaugininku prekybos centre ir ruošiasi slaugos egzaminams, o dar meilės istorija. Viskas klostytųsi gerai, jei ne darbe jo kantrybę bandanti grupelė paauglių. Norėdamas jų atsikratyti, Šerifas pasitaria su draugu iš pristatymų skyriaus. Per vieną naktį, visas Šerifo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis...
Ir štai pagaliau moters filmas apie moterį – „Suzana“. Tai drama apie moterį, kuri paauglystėje tapo motina, tebegyvena su tėvu ir seserimi. Gyvenimas apsiverčia kai Suzana įsimyli vagišių Žuljeną, kuris įtraukia ją į nusikaltimų pasaulį. Katell Quillévéré yra šio filmo režisierė, scenarijaus autorė ir kostiumų dailininkė. „Suzana“ – antroji režisierės ilgo metražo juosta, atidariusi Kritikų savaitę Kanų kino festivalyje. 2014 m. nominuotas „Cezariui“ penkiose kategirijose, filmas buvo apdovanotas šiuo prizu už geriausią antro plano vaidmenį.
„Aukštuomenė“ – režisierės Julie Lopes Curval komiška drama. Jos herojė Alisa, 20 metų mergina, gyvena Normandijoje. Ji apdirba vilną, kuria tekstilės dažus, siuva. Alisa nežino kaip išnaudoti įgimtą talentą kol nesutinka Agnesės, turtingos paryžietės, kuri jai padeda įstoti į prestižinę menų mokyklą. Paryžiuje Alisa sutinka Agnesės sūnų Antuaną. Alisos nuoširdumas ir naivumas padeda Antuanui pabėgti nuo atstumiančio turtingųjų pasaulio. Alisa Antuano dėka susipažįsta su aukštuomenės pasauliu, „gražiuoju gyvenimu“. Jis jai atiduoda savo žinias, ji jam atiduoda viską, rizikuodama paklysti savo pačios gyvenimo kelyje.
„Atvira moteris Lulu“ – komiška drama, sukurta režisierės Solveig Anspach, kilusios iš amerikiečio ir islandės šeimos. Filmas pasakoja apie Lulu, kuri po nesėkmingo darbo pokalbio nusprendžia nebegrįžti namo, palikti vyrą ir tris vaikus. Ji išnyksta kelioms dienoms viena pajūryje, kur gali mėgautis laisve, be jokių planų ar kaltės jausmo. Kelyje ji sutinka likimo draugus, atsiskyrusius nuo pasaulio – keistuolis, dusinamas perdėto brolių rūpesčio, mirtinai nuobodžiaujanti senutė, darbuotoja, kamuojama savo darbdavės. Trys lemiamos pažintys, kurios padės Lulu atsigręžti į savo pačios gyvenimą.
„Žiemos ekranuose“ numatyta garsios prancūzų aktorės ir režisierės Nicole‘s Garcia retrospektyva. Jos filmai, įkvėpti film noir žanro ir kriminalinių istorijų, traukia publiką įtemptais siužetais ir talentingais aktoriais.
Gimusi Orene, dabartinėje Alžyro teritorijoje, Nicole Garcia pradėjo karjerą kaip teatro aktorė, vaidino kino filmuose nuo 1967-ųjų metų, laimėjo apdovanojimą už geriausią antro plano vaidmenį filme „Mergišius“ (Le cavaleur, 1979) , o po metų, nusifilmavo garsiajame režisieriaus Alain‘o Resnais filme „Mano dėdulė iš Amerikos“ (Mon oncle d‘Amérique 1980). Sukūrusi įvairiausius vaidmenis, dirbusi su garsiausiais režisieriais, ji pasuko į režisūrą. Festivalio metu pamatysime režisierės kurtas ilgo metražo juostas, ir filmus, kuriuose Nicole Garcia įkūnijo įsimintinus vaidmenis.
Vilniuje „Žiemos ekranų“ filmai bus rodomi „Skalvijoje“, „Pasakoje“ bei Šiuolaikinio meno centro kino salėje. Vasario pradžioje festivalis keliaus po Lietuvos miestus – „Žiemos ekranų“ filmus žiūrovai matys Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Anykščių, Druskininkų, Nidos ir Palangos ir Alytaus ir Visagino kino teatruose ir kitose kinui atvirose salėse.
Parengė Justina Jurgaitytė
