Simboliška, kad būtent Vasario 16-ąją su „Skalvijos“ žiūrovais susitiks S.Loznica. Prieš metus jo Ukrainoje sukurtas dokumentinis pasakojimas „Maidanas" tapo nepagražintu ir sukrečiančiu šalies revoliucijos portretu.
Statiška kamera užfiksavo, kaip ukrainiečiai išėjo į gatves, pasiryžę apginti savo šalį ir laisvę. Čia griaudėjo šūkiai, skambėjo dainos, švilpė kulkos. Raudos pynėsi su lozungais, o kruvinus susirėmimus su policija lydėjo dar tvirtesnis pasiryžimas kovoti iki pergalės.
Daugiau nei 100 valandų filmuotos medžiagos virto jaudinančiu 2 valandų pasakojimu.
Pateikiame kelias S.Loznicos mintis apie tai, kaip buvo kuriamas „Maidanas“ ir ką režisieriui teko patirti atvykus į Ukrainos revoliucijos epicentru tapusį Maidaną.
„Į Maidaną atvykau gruodžio viduryje. Žinojau, kad negaliu delsti. Žinojau, kad turiu būti ten ir filmuoti. Atidėjau į šalį visus kitus projektus bei įsipareigojimus ir išvykau.
Pirmosiomis dienomis Maidane tvyrojo euforinė atmosfera. Tai buvo išskirtinis džiaugsmingo emocinio pakilimo ir, kad ir kaip būtų keista, saugumo pojūtis. Maidano tirštumoje buvo šilta ir saugu kaip motinos glėbyje.
Niekada anksčiau nejutau tokio ukrainiečių solidarumo, bičiulystės ir laisvės kaip tada. Buvo neįtikėtina matyti tiek daug išvien veikiančių žmonių, ir dar su tokiu neįtikėtinu užsidegimu. Visi ką nors veikė: vieni saugojo Maidaną, rūpinosi maistu, kiti teikė medicinos pagalbą ar rengdavo pasirodymus Maidano scenoje, dar kiti koordinavo savanorių darbą.
Gruodžio 19-osios naktį, švenčiant Šv.Nikolo dieną, atmosfera priminė įspūdingą viduramžių šventę, karnavalą. Mačiau, kaip iš ilgo miego bunda tautos dvasia.
Ir nors pirmosiomis savaitėmis buvo pakankamai įtampos ir nerimo, žmonės Maidane daug juokavo ir juokėsi. Savitas ukrainiečių humoras šią tautą lydi per visą jos istoriją juodžiausiomis ir baisiausiomis akimirkomis. Ir dabar, rodėsi, Maidano žmonės labiau šaipėsi iš godžių nevykėlių politikų nei jų nekentė.
Be to, čia tiesiog šėlo kūrybinė energija – daugybė mėgėjų poetų ir dainininkų skaitė naivokas, bet neįtikėtinai nuoširdžias ir įkvepiančias eiles, atliko savo kūrybos dainas.
Maisto gausa... Greičiausiai tai buvo „sočiausia“ revoliucija per visą žmonijos istoriją. Ištisą parą veikė lauko virtuvės, savanoriai ir paprasti Kijevo žmonės sunešdavo kalnus maisto, pačių namie gamintų užkandžių. Jie neskirstė žmonių į tuos, kurie palaiko opoziciją, ir tuos, kurie buvo už Janukovyčių. Sočiai maitino visus.
Įpusėjus sausiui, nuotaikos pasikeitė. Karnavalas baigėsi. Prasidėjo mūšis. Buvo pralietas kraujas. Taikus protestas prieš korumpuotą prezidentą virto karu su kruvinu režimu. Tai buvo revoliucija.
Pirmą kartą po gana ilgo laiko, kai esu dokumentinio kino kūrėjas, tapau priklausomas nuo tikro gyvenimo įvykių, jie skleidėsi tiesiog prieš mano akis. Tai buvo visiškai nauja ir labai nelengva patirtis.
Paprastai prieš filmuodamas savo galvoje sudėlioju visą filmo struktūrą. Žinau, kuo jis prasidės, kaip vystysis, ir kuo baigsis. „Maidanas“ buvo visiškai kitoks.
Naujos medžiagos gaudavau beveik kasdien visą sausį ir vasarį. Tuo metu įtampa vis didėjo, daugėjo aukų, o aš montavau filmą ir nežinojau, kuo viskas baigsis.
Filmą sudėjau į kelias dalis: Prologas, Šventė, Mūšis ir Epilogas. Mano tikslas -- atvesti žiūrovą į Maidano aikštę ir suteikti jam progą išgyventi 90 revoliucijos dienų. Norėjau leisti žiūrovui akis į akį susidurti su įvykiais, todėl atsisakiau bet kokių komentarų ar balso už kadro.
Naudojau ilgus planus, kad maksimaliai panardinčiau žiūrovą į įvykių sūkurį. Bandžiau įrašyti kuo daugiau autentiško garso iš įvykio vietos, kad sukurčiau garso polifoniją, simfoniją. Kas yra „Maidanas“? Tai klausimas, į kurį dar neturiu atsakymo.“
Filmas „Maidanas“. Nuo vasario 13 d. 18 val. 50 min. „Skalvijos“ kino centras. Bilietų kaina -- 3,48 Eur.
