Pagrindiniu 65-osios „Berlinale“ prizu apdovanotas J.Panahi filmas „Taksi“, kuriame pats režisierius tampa vairuotoju. Režisieriui uždrausta išvykti iš Irano, tad už jį Auksinį lokį atsėmė jo dukterėčia Hana Saeidi, filme „Taksi“ atlikusi vieną vaidmenų.
Pateko į valdžios nemalonę
Dar neseniai J.Panahi pats pristatydavo savo filmus festivalyje. 2010 metais už bandymą sukurti politiškai aštrų dokumentinį filmą apie Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimą režisierius buvo apkaltintas antivalstybine veikla, jam skirtas namų areštas, uždrausta bendrauti su žiniasklaida ir artimiausius dvidešimt metų kurti filmus.
Nepaisydamas to, J.Panahi nuolat dalyvauja „Berlinale“ – akivaizdžiai ir virtualiai. Neišvykdamas iš Irano režisierius buvo net festivalio žiuri narys: filmų nematė, sprendimų nepriėmė, bet į sceną vis būdavo įnešamas krėslas su jo pavarde ir primenama, kad jis yra.
Maža to, „Taksi“ – jau trečias filmas, kurį J.Panahi sukūrė namų arešto sąlygomis ir kuris rodomas festivaliuose. „Tai ne filmas“ buvo įrašytas į atmintinę, išvežtas iš Irano nelegaliai – pyragaityje – ir 2011 metais parodytas Kanuose. “Užtraukta užuolaida“ 2013-aisiais Berlyne laimėjo Sidabrinį lokį už geriausią scenarijų.
Erdvės – klaustrofobiškos
Teismo draudimą kelti koją iš namų J.Panahi įvertino tik kaip kovos lauko apribojimą, bet ne pačios kovos atšaukimą. Režisierius toliau kuria, oficialiai nepažeisdamas įstatymo.
Pirmasis iš uždraustųjų – „Tai ne filmas“ nufilmuotas režisieriaus bute, „Užtraukta užuolaida“ – jo viloje prie jūros, kurią galima matyti pro langą.
Dabar J.Panahi įsidrąsino išeiti į Teherano gatves ir kuriam laikui sėsti prie automobilio vairo. Net ir turėdamas kukliausias galimybes, bet būdamas talentingas, J.Panahi geba pasakyti tai, kas svarbiausia.
Taksi salone – visas pasaulis
Filme „Taksi“ J.Panahi maksimaliai panaudoja uždarą erdvę. Per aštuoniasdešimt filmo minučių ideologinius ginčus keičia šeimos tragikomedija, absurdo komediją – etinė drama.
Po miestą važinėja taksi. Pirmąsias dešimt minučių per prietaisų skyde įmontuotą kamerą matomi tik keleiviai, kol pagaliau vairuotojas pasuka kamerą į save ir žiūrovai jį atpažįsta.
Režisierius vairuotojas tarsi prisiėmęs nesikišimo įžadus. Tačiau stebėdamas tai, kas vyksta aplinkui, jis tik apsimeta esąs abejingas.
Autorius dar gali tylėti girdėdamas dviejų klientų, vyro ir moters, dialogą: jis, „laikinas bedarbis“, postringauja apie tai, kad net smulkius vagišius būtų visai neprošal bausti mirties bausme, o ji, mokytoja, stebisi, kaip lengvai jis pasirašo tariamus mirties nuosprendžius.
Po to teorinę diskusiją keičia virtinė mažų tikrų dramų, kuriose norom nenorom dalyvauja ir J.Panahi.
Pavyzdžiui, į taksi įkeliamas avarijoje nukentėjęs žmogus, su juo įsėda raudanti žmona (jie važiavo motociklu, turėjo tiktai vieną šalmą) ir vyras iš paskutiniųjų mobiliajame telefone rašo testamentą, kad namas ir pinigai atitektų jai, o ne dviem jo broliams.
O štai jau absurdo komedija – ant galinės sėdynės įsitaiso dvi niurgzlios tetulės su akvariumu, kuriame spurda dvi auksinės žuvelės: jeigu lygiai vidurdienį nepaleis jų į šventąjį šaltinį, šeimininkės atiduos Dievui sielą. Jos tuo įsitikinusios.
J.Panahi paima iš mokyklos dešimtmetę dukterėčią – pasitikinčią savimi ir be paliovos plepančią. Ji pasakoja apie namų darbus – nufilmuoti mokyklos konkursui filmą laikantis visų taisyklių: herojės turi ryšėti skareles, pagrindinis veikėjas neturi būti persišku vardu, tik musulmonišku, pageidautina – vieno iš pranašų, jokios prievartos, laiminga pabaiga, vengti purvinojo realizmo.
„Dėde, o kas tas purvinasis realizmas?“ – klausia mergaitė. Jis bando atsakyti: tai tarsi kaip gyvenime, bet viskas turi baigtis gerai.
„Tačiau juk tada nebus kaip gyvenime“, – pagrįstai atsako pradedančioji režisierė.
Pasodins ar nepasodins?
J.Panahi ir Irano valdžia žaidžia pavojingą žaidimą – pavojingą tik vienai pusei: pasodins ar nepasodins, amnestuos ar nubaus dar griežčiau?
2013 metais, kai J.Panahi už filmą „Užtraukta užuolaida“ gavo Sidabrinį lokį, Irano vyriausybė „Berlinale“ direkcijai pareiškė oficialų protestą. Girdi, tam, kad filmas būtų nufilmuotas ir išvežtas iš šalies, reikėjo leidimo. Jame skambėjo ir tiesioginio grasinimo gaidos: „Iki šiol Irano Islamo Respublika pakančiai žiūrėjo į tokius atvejus.“
Matyt, tai reiškia, kad kantrybė gali baigtis ir J.Panahi gyvenimo sąlygos tapti ne tokios patogios.
Lietuviškas akcentas – „Sangailė“
Šiemetinė Berlyno kino festivalio konkursinė programa neišsiskyrė stipriais filmais. Bene didžiausia jos vertybė – mažai žinomų kinematografijų – Čilės, Gvatemalos, Albanijos – pristatymas.
Žiuri vadovavo Holivudo režisierius D.Aronofsky.
Čilės režisieriaus P.Larraino drama „Klubas“ apie kunigus pedofilus, kuriems Katalikų bažnyčia suteikia priebėgą nuo teisingumo, gavo antrąjį pagal svarbą „Berlinale“ apdovanojimą – Žiuri prizą.
Sidabrinį lokį už geriausią režisūrą pasidalijo du kino kūrėjai: rumunas R.Jude (nespalvotas Balkanų vesternas „Aferim!“) ir lenkė M.Szumowska už filmą „Kūnas“.
Sidabriniai lokiai už vaidybą atiteko Ch.Rampling ir T.Courtenay už darbą britų dramoje „45 metai“.
Čilės režisieriaus P.Guzmano dokumentinė juosta „Perlamutrinė saga“, liudijanti brutalią šios šalies istoriją, apdovanota už geriausią scenarijų.
Berlyno kino festivalyje šiemet būta ir lietuviško akcento – programoje „Panorama“ parodytas A.Kavaitės filmas „Sangailė“.
Parengė Milda Augulytė
