Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir kino teatro „Romuva“ iniciatyva siekiama priminti, kad lietuviškas kinas yra mūsų tapatybės dalis – jo pasakojimai arčiausi mums tiek istorine, tiek psichologine prasme, padeda geriau pažinti save ir šalį, kurioje gyvename. Tikimasi, kad atviros diskusijos ir kritika prisidės prie tvirtesnių Lietuvos kino žingsnių ir sukurs dar geresnes sąlygas lietuviškai kūrybai.
Palaikydama šią idėją, kino vakarų antroje serijoje dalyvauja kino režisierė Giedrė Beinoriūtė, pristatanti dokumentinį filmą „Pokalbiai rimtomis temomis“. Filmo pagrindiniai herojai yra vaikai ir paaugliai, kurie pasakoja, koks pasaulis juo supa – ir jis nebūtinai „vaikiškai spalvotas“. Apie tai – pokalbyje su režisiere G.Beinoriūte.
– Pokalbiai rimtomis temomis. Ar tokius mėgstate?
– Labai mėgstu. Įsiminė kino kritikės Rasos Paukštytės „Pokalbių rimtomis temomis“ recenzijoje pacituoti vieno klasiko žodžiai: „Kol neprabyli, nežinai, ką galvoji“. Mėgstu žmonių klausinėti ir visada malonu, kai manęs ko nors rimtai paklausia.
- Filme keliami klausimai apie vienatvę, meilę, Dievą, pasaulį, žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Kaip manote, kodėl tuos pačius dalykus žmonės vertina taip skirtingai? Kodėl „išaugame“ iš vaikiško gerumo ir pasaulį pradedame vertinti kitomis vertybėmis?
– Dalykus žmonės vertina skirtingai dėl paprastos priežasties – jie yra tiesiog skirtingi. Visiems žinomas posakis apie iki pusės pripildytą vandens stiklinę, kuri vienam atrodo pustuštė, o kitam – artipilnė. O kodėl „išaugame“ iš vaikiško gerumo? Toli gražu ne visi vaikai yra „geri“, kaip ir ne visi suaugę „blogi“. Pažįstu tikrai gerų suaugusių žmonių. Vaikuose tiesiog geriau matyti pati žmogaus esmė (tiek geroji, tiek ir blogoji pusė), nes ji dar nepasislėpusi po sukauptos patirties sluoksniais.
– Intymūs, minimalistine maniera nufilmuoti pokalbiai su vaikais ir paaugliais atskleidžia kartais melancholišką, kartais juokingą, kartais dramatišką šiuolaikinio pasaulio vaizdą. Ar tokių atsakymų į pateiktus klausimus ir tikėjotės? Koks atsakymas labiausiai nustebino?
– Kadangi filmą kūriau įkvėpta Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ (rašytoja kalbasi su ypatingo likimo vaikais – nereginčiais, negirdinčiais, nusikaltusiais, sutrikusio intelekto, komplikuoto gyvenimo. – Red.), tokių atsakymų tikėjausi. Mane nustebino, matyt, kad kai kurie vaikų atsakymai buvo beveik tokie pat, kaip skaityti Vandos knygoje, nors kalbinti žmonės buvo visai kiti. Pavyzdžiui, knygoje yra vieta, kai socializacijos centre kalbintas vaikas sako, kad jo gyvenime nebuvo laimingų dienų arba bent jau jis neatsimena. Nė vienos dienelės per visą vaikystę – laiką, kurį esame įpratę tapatinti su nerūpestingumu, džiugesiu. Man atrodė, šakės! O ruošdamasi filmui sutikau ne vieną taip galvojantį. Kai supranti, jog tai nėra vienas unikalus atvejis, sukrečia dar labiau.
– „Subtitrų" tikslas – iš arčiau pažvelgti į neretai mums pro akis praslystančius, tačiau atidaus ir net akademinio žvilgsnio vertus filmus. Seansuose dalyvauja ir apie filmų idėjas kalba ne tik filmų kūrėjai, jų aktoriai, bet ir VDU mokslininkai, kurie filmo problematiką bando užčiuopti iš savo nagrinėjamos srities perspektyvos. Kaip manote, ar tokia idėja – ne tik pažiūrėti filmą, bet jį ir intelektualiai aptarti – verta dėmesio?
– Tai – nuostabi idėja. Mes LMTA Kino ir TV katedroje kiekvieną savaitę praktikuojame filmų žiūrėjimą su diskusijomis. Prieš penkerius metus, sutapus dėstytojų ir studentų poreikiui, įkūrėme Šoblės kino klubą, be kurio pirmadieniai dabar sunkiai beįsivaizduojami. Kaskart filmą pristato vis kitas žmogus – dėstytojas, studentas, kartais pasikviečiame svečių – kino kritikų, filosofų, režisierių, operatorių, muzikantų, antropologų, scenaristų ir t. t. O po filmo kalbamės. Tai tikrai labai turtina ir augina. Kaip jau sakiau, kol neprabyli, nežinai, ką galvoji.
– Kaip apskritai vertinate filmų žiūrėjimo kultūrą Lietuvoje? Ar jūsų neerzina komercinio kino žiūrėjimo tradicija – gėrimai ir spragėsiai?
– Lietuvoje žmonės filmus žiūri ir tai vertinu gerai. Norėčiau, kad daugiau žiūrėtų dokumentinių filmų kino teatruose, bet tam visų pirma reikia juos pradėti rodyti. Spragėsiai ir gėrimai manęs neerzina. Gal, pavyzdžiui, žmonės alkani atėjo į kiną?
Iš pradžių Šoblės kino klube per studentų seansus (kai filmus parinkdavo ir pristatydavo studentai) visuomet būdavo spragėsių – matyt, tai buvo toks tarsi protestas prieš nekomercinio kino snobiškumą ar panašiai. Nemėgstu susireikšminimo. Bet koks susireikšminimas – „mes rimti“, „mes žiūrim elitinį kiną“, „mes niekada nieko nevalgom per kino seansą“ – man nepriimtinas. Kinas yra labai demokratiškas menas, tai – ne opera, kur visos damos – su bateliais, o per pertrauką – karštas šokoladas ir šampanas. Kiek utriruoju. Žinoma, norisi, kad per tylias intymias filmo scenas kine kramsnojimo nesigirdėtų ar kad po seanso salės grindys nebūtų nusėtos šiukšlėmis ar trupiniais. Bet, jeigu jau žiūrime amerikietiškus filmus, tai kodėl pagal jų tradiciją negalima paskanauti spragintų kukurūzų? Prisipažinsiu, saldūs spragėsiai man yra tikrai skanūs.
– Kuris kinas jums priimtinesnis – vaidybinis ar dokumentinis? Kodėl?
– Man kinas yra kinas. Jei geras, ar būtų vaidybinis, ar dokumentinis, nesvarbu. O jei blogas, tada geriau dokumentinis. Nes dokumentiniame, net ir blogiausiame, beveik visada gali sužinoti ką nors naujo apie pasaulį.
– 2013 m. filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ buvo įvertintas tarptautiniame filmų festivalyje „DocuDays UA“ – laimėjo kūrybinės dokumentikos konkursą. Ar tikite, kad dokumentika gali padėti ne tik atkreipti dėmesį į kokią nors problemą, bet ir imtis kokių nors veiksmų ją sprendžiant?
– Apie kiną kaip tiesioginės kovos įrankį negalvoju. Kai klausia, kokią įtaką jūsų filmas padarė – ar pažiūrėję filmą žmonės pastatė tiltą, įsivaikino vaikus, išsigydė nuo alkoholizmo, – sutrinku. Mano filmai nėra tiesioginio poveikio priemonės. Aš labai tikiuosi, jog jie išsiveržia už savo siužeto ribų.
Man labai patiko grafiko Mikalojaus Vilučio mintys knygoje „Tortas“ apie tai, ar menas sprendžia problemas. Jis klausia, ar varvančio virtuvėje krano problemą galima išspręsti tą kraną nupiešiant? Vėliau paradoksaliai patvirtina, kad galima, nes esą namie varvėjo kranas, M.Vilutis jį nupiešė ir kranas nustojo varvėjęs. Kad ir kaip ten būtų, menas man labiau pažinimo, bet ne tiesioginės kovos įrankis. „Kovojantis“ kinas tariasi žinąs tiesą ir ją atskleidžia. Tai labai panašu į propagandą. Aš ieškau tiesos. Štai toks skirtumas.
– Jei turėtumėte galimybę susėsti rimtam pokalbiui su kultūros ministru ir pakalbėti apie kino situaciją Lietuvoje, apie ką šnekėtumėte?
– Vėl pacituosiu kitą savo labai gerbiamą kino kritikę Živilę Pipinytę. Manau, svarbi jos mintis, jog nuo to, koks yra šiandienos mūsų kinas, priklauso ne tik kino, bet ir Lietuvos ateitis. Tai gali būti puiki pokalbio tema, nebūtinai su ministru.
– Tradicinis klausimas – kokie jūsų ateities užmojai? Galbūt mintyse jau kuriamas filmas, jo scenarijus ar gvildenama problematika, kurią norėtumėte atskleisti per kiną?
– Jau labai noriu filmuoti ir ruošiuosi tai daryti. Bet kol neįkėliau kojos į filmavimo aikštelę, geriau nutylėsiu...
