Jauna kino kritikė Elena Jasiūnaitė apie Marijos Kavtaradzės herojus rašė, kad jie „lyg ir žinantys, kur eina ir ką nori veikti, bet iš tiesų – nelabai. Galbūt būtent todėl jie atrodo ir matyti, ir pažįstami. Ir klausimas lieka tik vienas – kodėl jie tokie ir ar apskritai galėtų būti kitokie?“. Tokie herojai – visiška priešingybė filmą sukūrusiai 23 metų režisierei. Ji tvirtai žino, ką nori veikti. Marijos Kavtaradzės vardas kino aplinkoje skamba dar nuo moksleiviškų darbų „Skalvijos“ kino akademijoje. Ir pirmas laimėtas „Sidabrinės gervės kiaušinis“ jai drauge su Marija Stonyte buvo įteiktas už bendrą „Skalvijos“ laikų filmą „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“. Vėliau abi Marijos tapo bendrakursėmis, režisierės Giedrės Beinoriūtės studentėmis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studentiški Marijos Kavtaradzės darbai „Normalūs žmonės nesisprogdina“ ir „Pasakyk, kad neskaudės“ vėl pelnė svarbiausių lietuviško kino apdovanojimų nominacijas. Filmas „Pasakyk, kad neskaudės“ pateko į San Sebastiano kino festivalio studentų kūrybos programą. Giedrė Beinoriūtė sakė, kad Marijos Kavtaradzės talentas unikalus tuo, jog „ji mato, kas vyksta čia ir dabar, sugeba skverbtis gilyn, daryti apibendrinimus. O tai sunkiausiai pasiekiama, nes paprastai reikia atstumo. Marijos vaidybiniai filmai yra puikus, nepaprastai tikslus dokumentas apie mūsų laiką. Kad ir nominuotasis „Man dvim keli“ – jis vaidybinis, bet jį žiūri kaip dokumentinį. Be to, režisieriui neužtenka vien talento, būtinas ir charakteris. Marijai viskas duota“.
* * *
- Marija, filme „Man dvim keli“ yra epizodas, kur herojų trijulė žaidžia: turi atsakyti, kuriuo iš trijų keliu važiuotų. Kurį kelią pasirinks, tame kažką neišvengiamai partrenks. Mirtinai. Ir jie atsakinėja. Iš kur toks žaidimas? Kodėl jis buvo jums reikalingas filme apie jaunus žmones, kurie nesugeba pasirinkti nieko?
-Dialogas apie tuos kelius yra žiaurus visom prasmėm. Man ta scena labai svarbi todėl, kad visas filmas – apie pasirinkimus. Jie per visą vakarą ir naktį nesugeba apsispręsti, į kokį barą nueiti „tūsintis“, bet labai lengvai pasirenka teoriškai, ką pervažiuotų.
Mes su draugais žaisdavom panašų žaidimą, bet paprastą: ką išnaikintum – kokakolą, fantą, spraitą? Jūrą, vėją, saulę? Ir man patinka, kai filmuose būna žaidimai, kur žmonės klausinėja vieni kitus. Žaidimas apie kelių pasirinkimą man labai tiko filmo temai.
- Iš kur toji tema? Kaip ją radote, atpažinote?
– Buvo keli dalykai, per kuriuos ėjau į „Man dvim keli“. Feisbuke perskaičiau kažkieno įrašą“ „Bl... kaip tingiu gyventi“. Pasidariau nuotraukėlę ir turiu prie visų scenarijaus popierių. Tada radau Jerome‘o Salingerio apsakymą „Young Folks“ apie vieną vakarėlį. Internete skaičiau, nėra išversta. Įrašas feisbuke man priminė, kad tai aktualu. Apsakymas pamėtėjo vakarėlių idėją, atmosferą. Ir – gyvenimas, realūs žmonės, jų situacijos.
Scenarijų „Man dvim keli“ rašiau konkretiems aktoriams, ir personažai turi jų vardus – Julija (Steponaitytė), Laurynas (Jurgelis) ir Paulius (Markevičius).
- Dalį lėšų šitam filmui rinkote per „Kickstarterį“, kur internetu prašoma aukoti. Idėjos pristatymui panaudojote žaidimo apie kelius epizodą ir papildėte jį klausimu apie tai, ką darytum, jei turėtum 10 litų: pirktum cigarečių; aukotum „kickstarteriui“ ir panašiai. Suveikė? – Puikiai. Žmonės skaitė, spaudė „patinka“ ir „dalintis“, o kuo plačiau „dalijasi“, tuo daugiau skaito ir tuo daugiau tikimybės, kad aukos. Lėšų filmavimui surinkome. Nedaug ir prašėme.
- Vienas iš tvirčiausių jūsų pasirinkimų – Julija Steponaitytė, kuri vaidina beveik kiekviename jūsų filme. Ji šiemet netgi nominuota „Sidabrinei gervei“ už du vaidmenis – už Sangailę Alantės Kavaitės filme ir už „Man dvim keli“ Juliją. Ji – kaip jūsų filmų ženklas?
– Mes susidraugavome po kažkurio „Scanoramos“ vakarėlio, kai aš studijavau pirmame kurse, o ji mokėsi dvyliktoje klasėje ir ruošėsi studijuoti fotografiją. Aš jai pasakojau, ką žadu kurti, ji man pasakojo savo. Kai po to kursiniams darbams scenarijus rašydavau, aš ją ir įsivaizduodavau tuose vaidmenyse.
Julija vaidino pas mane nuo pirmo kurso. Kasmet. Net kai pagrindinį vaidmenį ne Julija vaidina, ji vis tiek dalyvauja, kaip, pavyzdžiui, filme „Pasakyk, kad neskaudės“ ji tik praeina koridoriumi. Tai mūsų abiejų pokštas.
Vienuolikmetė ji vaidino pas Šarūną Bartą trumpame filme „nepraranda nieko vaikai „. Vėliau filmavosi Dovilės Šarutytės diplominiame „Aš tave žinau“. Taigi ne aš sugalvojau, kad Julija gali vaidinti. O žvaigždiškumo ji neturi, tuo ir įdomi.
- Jūs dar studijuojate magistrantūroje, bet jau žinote, ką reiškia daryti kiną, nujaučiate perspektyvas. Ar nebaugu?
– Atrodo baugu, bet nežinau kitos išeities, tik daryti kiną. Labai baugu, nepatogu, brangu. Labai dažnai atrodo neteisinga – kad mažai galimybių, kad nėra alternatyvų. Gal dėl to atsisijoja silpniausieji. Bet kartais atsisijoja tie, kurie gali kurti labai gerą kiną.
Kinas Lietuvoje nėra pragyvenimo šaltinis jo autoriams, nors turėtų būti. Režisierius turėtų būti paprasta profesija, amatas, kaip mokytojo, policininko. Dirbi ir gauni atlyginimą. Nežinau, kodėl režisieriai turėtų jaustis, kad jie ne dirba, o teikia malonumą sau, kodėl jie turi kovoti, kad galėtų dirbti savo sunkų darbą. Nesakau, kad jis sunkesnis nei kiti darbai, bet tai darbas, ne smaginimasis. Žinoma, suvokiu, kad niekas nenukentėtų, jeigu kažkas nekurtų filmo.
-Manau, kad nukentėtų. Siūlau tokį žaidimą: prisiminti jums ypatingai svarbią sceną ar repliką iš neseniai matyto filmo. Tai, be ko nebegalite gyventi. – Mačiau senokai, gal prieš porą metų „Scanoramoje“, bet man vis dar iš stipriausiai įsiminusių filmų yra jauno režisieriaus Joachimo Triero „Oslas, rugpjūčio 31“: vyras išeina iš reabilitacijos, jam apie 30 metų, narkomanas. Jis tiesiog visą dieną vaikšto po miestą, susitinka su draugais... Sunku papasakoti, bet tai yra nuostabus filmas, iš tokių, kokį norėčiau padaryti. Jis visiškai tikras, viskuo. Ir labai labai liūdnas. Bet ten yra viena labai graži scena – jis sėdi su draugu ant suoliuko, jie ilgai šnekasi, filosofuoja. Ir draugas jam sako: „Žinai, viskas bus gerai“. O tas: „Taip, tik kad nebus“. „Oslas, rugpjūčio 31“ mane tiesiog persekioja. Aš jį dažnai atsisuku pažiūrėti. Ir dar tokia režisierių kompanija – jauni amerikiečiai Antonio Campos, Sean Durkin ir Josh Mond. Jie visi baigė tą pačią kino mokyklą ir turi savo studiją. Visada seku, ką jie daro, nes Antonio Campos filmas „Afterschool“ man padarė labai didelį įspūdį, kai mačiau turbūt dvyliktoje klasėje. Dar – Hal Hartley, jis taip moka sukurti savo pasaulį, jo filmų dialogus galima įsirašyti ir klausytis kaip muzikos – vien tai teikia didžiausią malonumą.
Kas dar labai stipraus? Alejandro Gonzálezo Iñárritu „Žmogus paukštis“ ir Richardo Linklaterio „Vaikystė“.
Iš „Žmogaus paukščio“ mane persekioja replika, kur pagrindinis aktorius bare kalba su teatro kritike ir sako: aktorius eina į sceną ir rizikuoja viskuo, ką jis turi, apsinuogina, o kiek tau reikia, kad tu jį visiškai sugniuždytum? Man tas taip liūdna ir skaudu. Ir – finalinis jo skrydis. Ir – „Zils Marijos debesys“, labai stiprus filmas. Ir kurią čia sceną išskirti? Net nežinau. Ten jaučiasi, kaip kūrinys pereina į gyvenimą, panašiai kaip ir „Žmoguje paukštyje“. Man labai patinka filmai, kur jauti gyvenimo tėkmę, kaip pas Otarą Joselianį – eini su jais ir gyveni.
