Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie žiūri dokumentinius filmus kasdien. Tačiau visai apsidžiaugiau, kad artėjant 8-iesiems Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“ man teko pažiūrėti ir įvertinti du filmus, nominuotus Metų geriausio trumpametražio dokumentinio filmo kategorijoje.
„Sėkmės metai“ (režisierius ir prodiuseris Rimantas Gruodis)
Jei manęs paklaustų, žiūrėti ar nežiūrėti, atsakyčiau: „ŽIŪRĖTI ir DAUG kartų“. Šis filmas yra be jokio pykčio. Nežinau ar kūrėjai sąmoningai, ar pasąmoningai atvaizdavo tokią Lietuvos periferijos dalelę, kurioje tiesiog nėra pykčio.
Pagrindinė herojė net kalbėdama apie patirtas skriaudas ar ne tokią patogią buitį, geba tai daryti su šypsena veide. Stebėtinas pozityvumas, nesuvaidinta meilė ir optimizmas trykšta regis ten, kur jo egzistavimas mažai tikėtinas.
Pirmas kadras, kaip pats geriausias įvadas, atspindi kūrėjų poziciją, nesmerkiančią, nesistengiančią žiūrovo nuomonės kreipti jokia linkme, tik vaizduojančią ir stebėtojo teisėmis leidžiančią pajusti realybę. Ji tarsi pati kovoja su savimi. Tuo tarpu fone skamba vesterno muzika.
Žiūrėdamas tokį filmą, aš jaučiuosi kaltas. Kodėl žmonės geba džiaugtis tais mažais-dideliais dalykais? Kada AŠ sugebėsiu sustoti, apsidairyti ir pamatyti, ką turiu. O gal tam būtina užauginti zuikį, ožį ir sukapoti malkas?
O grįžtant prie Laimos, man atrodo, kad jai viskas bus gerai.
„Avinėlio vartai“ (režisierius Audrius Stonys, prodiuseris Gediminas Numgaudis)
Jeigu Jūs pasakytumėte, kad šis filmas nuobodus, aš pasakyčiau, kad Jūs paprasčiausiai neturite fantazijos. Jei sakytumėte, kad filmas nieko nepasako, aš taip pat Jums nieko nepasakyčiau.
Žiūrėdamas filmą ir pats ėmiau svarstyti, kas man yra krikštas? Kodėl krikštas yra? Ar krikštas ir Afrikoj krikštas? Kai užkamuoja tokie klausimai, pasižiūri ne tik šitą filmą.
Režisierius atsakymų minklę kuria iš įvairiausių veidų, netikėtų vietų, tačiau nuotaika filme vientisa. Šiek tiek sakrali, šiek tiek mistiška, šiek tiek žmogiška. Tiek filmo garsas, tiek ir vaizdas verčia pasijausti mažesniu, tik sraigteliu.
Viskas taip įtaigu, kad ir man darosi šalta, kai matau besižegnojančius ir į eketę lendančius žmones; mano nuotaika staiga irgi tokia pat pakili pakili, kaip ir tų dviejų ryškiomis suknelėmis pasipuošusių warszavkių; ir žiūrint filmą man taip pat truputį šventė ir šiek tiek baisu.
Filmas užburia. Labiausiai tuo, kad pažįstami visi tie skambantys žodžiai ir maldos. Skambantys visomis kalbomis, net tomis, kurių aš nemoku.
