Garbės palmės šakelę už viso gyvenimo indėlį į kino meną gavo 86 metų prancūzų režisierė ir scenaristė Agnes Varda, ir ši nominacija buvo žinoma iš anksto. O toliau, kaip konstatuoja kino apžvalgininkai, pasipylė staigmenos.
* Auksinė palmės šakelė skirta Jacques'o Audiard'o „Dypanui“
* Didysis prizas atiteko Laszlo Nemeso „Sauliaus sūnui“
* Geriausiu režisieriumi pripažintas Hsiao-hsien Hou už filmą „Žudikė“
* Prizas už geriausią scenarijų skirtas Micheliui Franco už filmą „Chroniškas ligonis“
* Geriausiomis aktorėmis paskelbtos Emmanuelle Bercot, suvaidinusi Maiwenn filme „Mano karalius“, ir Rooney Mara, atlikusi vaidmenį Toddo Hayneso filme „Kerol“.
*Geriausiu aktoriumi pripažintas Vincentas Lindonas, atlikęs vaidmenį Stephane’o Brize juostoje „Rinkos įstatymas“
*Žiuri prizas atiteko Yorgosui Lanthimosui už filmą „Omaras“.
* Auksinė palmės šakelė skirta ir Ely Dagherio trumpametražiam filmui „Bangos’98“.
Geriausio scenarijaus apdovanojimą laimėjo Meksikos režisieriaus Michelio Franco juosta „Chroniškas ligonis'', panaši iškart į visus „festivalinius“ filmus. Jame britų aktorius Timas Rothas vaidina slaugą, pusantros valandos šluostantį užpakalius beviltiškiems ligoniams. Finale jį partrenkia mašina. Moralas itin originalus: vienas Dievas težino, kas beviltiškas, o kas ne, kas pirmiau atsidurs Viešpaties akivaizdoje. Tačiau šis moralas padarė įspūdį žiuri.
Sprendimą skelti perpus prizą už moterišką vaidmenį būtų galima laikyti kompromisu, jeigu ne visi kiti žiuri sprendimai. Mažoji auksinė palmės šakelė buvo padalyta tarp puikiosios amerikietės Rooney Maros (ji žiūrovams įsiminė iš Lizbet Salander vaidmens amerikietiškoje „Merginos su drakono tatuiruote“ versijoje), suvaidinusios viename puikiausių festivalio filmų – Toddo Hayneso „Kerol“, ir prancūzės Emmanuelle Bercot, į kurią neįmanoma žiūrėti muilo operos aistrų persunktoje Maiwenn melodramoje „Mano karalius“.
(„Kerol“ – šeštajame dešimtmetyje besirutuliojanti istorija apie lesbiečių meilę, kurioje R.Mara vaidina su Cate Blanchett, kuriančia jos vyresnės mylimosios personažą, o E.Bercot buvo apdovanota už vaidmenį juostoje „Mano karalius“, kuriame pasakojama apie moterį, prisimenančią destruktyvius santykius su ją apgaudinėjančiu, bet žavingu širdies draugu, vaidinamu Vincento Cassellio). Prizas už geriausią vyro vaidmenį atiteko prancūzų charakterinių vaidmenų kūrėjui Vincentui Lindonui už bedarbio, siekiančio išlaikyti orumą, vaidmenį prancūzų režisieriaus Stephane'o Brize dramoje „Žmogaus matas“ (kitas siūlomas pavadinimas – „Rinkos santykiai“). Filmas pagrįstas zulintu nuzulintu siužetu apie darbininkų šeimos, būtinai auginančios cerebriniu paralyžiumi sergantį vaiką, kančias susidūrus su žvėrišku kapitalizmo veidu.
„Už V.Lindoną galima pasidžiaugti – jis deramai neįvertintas puikus aktorius, tačiau jo darbo nė iš tolo negalima lyginti su tuo, ką Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ daro Michaelas Caine'as, arba su tuo, kaip po absurdišką Jorgo Lantimo fejeriją “Omaras“ nardo Colinas Farrellas“, – rašo Kanų kino festivalio filmus matę apžvalgininkai.
„Omarui“ vis dėlto pavyko gauti Žiuri prizą – tai vienas iš nedaugelio adekvačių jos sprendimų. („Omaras“ – siurrealistinė komedija apie meilę, kurioje C.Farrellas ir Rachel Weisz vaidina viešbučio svečius, turinčius per 45 dienas susirasti mylimąjį arba pavirsti gyvūnais.)
Prizą už režisūrą pelnytai gavo taivanietis Hsiao-hsien Hou už fantastiškai gražų kovos menų filmą neįmantriu pavadinimu „Žudikė“. 68 metų režisieriaus, vienas žinomiausių Taivano naujosios bangos kūrėjų, filme Azijos megažvaigždė Shu Qi suvaidino X amžiaus Kinijos žudikę, gaunančią įsakymą nužudyti savo mylimąjį.
Filmas Holokausto tema negali likti nepastebėtas, juolab vertinimo komisijos, kuriai vadovauja žmonės, ne kartą kine tyrinėję savo žydišką tapatybę. Laimė, debiutinis vengro L.Nemeso „Sauliaus sūnus“ sujaudina ne tik tema, bet ir stipriu jos perteikimu ekrane. Iš esmės tai monofilmas, kurio siužeto centre – Osvencimo mirties stovyklos zonderkomandos (žydų kalinių brigados, šalinusios dujų kamerose nužudytų žmonių palaikus ir deginusios juos krematoriumuose) vienas narių. Šiam filmui skirtas Didysis – antrasis pagal svarbą – Kanų festivalio prizas.
„Talentingą vengrų debiutantą paauksuoti palmės šakele būtų buvę daug prasmingiau, nei apdovanoti ja visiškai vidutinę, niekuo neišsiskiriančią, nieko neatskleidžiančią J.Audiard'o juostą „Dypanas“, – po apdovanojimų ceremonijos sklandė ir tokia nuomonė.
„Dypanas“ (filmas pavadintas pagrindinio herojaus – tamilų kovotojo už laisvę, persikėlusio gyventi į Prancūziją, vardu), žinoma, ne toks komiškas kaip ankstesnis J.Audiard'o filmas „Rūdys ir kaulai“, kuriame dresuota orka nukando Marion Cotillard kojas. Tačiau ir naujajame režisieriaus kūrinyje nėra nieko, kas pateisintų viltis, dėtas į filmų „Pranašas“ ir „Plakti mano širdis nustojo“ autorių.
Siužetas primityvus: Dypanas ir du jam svetimi žmonės – moteris ir devynmetė mergaitė - apsimeta šeima, kad iš gimtosios Šri Lankos, kurioje viešpatauja smurtas ir mirtis, patektų į Prancūziją su suklastotais pasais. Apsistoję viename Paryžiaus priemiesčių jie pamažu ima jaustis tikra šeima, o Dypanas įsitraukia į kovas su narkotikų prekeivių gaujomis. Ir kai jau, regis, mirtis jam lipa ant kulnų, režisierius netikėtai dovanoja laimingą finalą: Dypanas su fiktyvia šeima atsiduria Anglijoje, kurioje indų kilmės žmonės vartosi kaip inkstai taukuose.
„Coenai su kolegomis iš vertinimo komisijos, žinoma, turi teisę paremti tokį paprastą ir paviršutinišką kiną, kuris nesukels nei plačiosios publikos, nei intelektualų susidomėjimo. Beje, praleidę pro ausis ir akis konceptualų kinų režisieriaus Zhangke Jios darbą „Ir pajuda kalnai“ arba šiuo metu geriausią P.Sorrentino filmą „Jaunystė“. Tačiau esu tikras: jeigu būtų buvęs Gilles Jacobas (šiemet atsistatydinęs Kanų festivalio prezidentas ir ilgametis jo direktorius), jiems nebūtų pavykę to padaryti.
G.Jacobas mokėjo dirbti su žiuri nariais – ne primesdamas jiems savo sprendimus, o pamažu, mėnesių mėnesius juos šviesdamas ir auklėdamas, aiškindamas festivalio esmę ir prasmę. Būtent taip žingsnis po žingsnio Kanų šlovės sulaukė Larsas von Trieras, Davidas Lynchas, Quentinas Tarantino ir daugelis kitų autorių, išties paveikusių kinematografo raidą. Be G.Jacobo likusiuose Kanuose su žiuri, atrodo, niekas nedirba.
Todėl ir tokie rezultatai, diskredituojantys svarbiausią kino festivalį“, – apibendrino rusų kino apžvalgininkas, nuolatinis didžiausių festivalių svečias Stasas Tyrkinas.
Parengė Milda Augulytė
