Prancūzijoje gyvenančios režisierės A.Kavaitės filmas „Sangailės vasara“ nuo rugpjūčio 21-osios pradedamas rodyti Lietuvoje.
Filmas pasakoja apie vasaros atostogas tėvų viloje prie ežero leidžiančią septyniolikametę Sangailę (akt. Julija Steponaitytė), kurios aistra – akrobatiniai lėktuvai. Tačiau ji niekada neskraidė, nes yra sukaustyta neįveikiamos aukščio baimės.
Per aviacijos šventę Sangailė susipažįsta su visiška savo priešingybe – gyvenimo džiaugsmu trykštančia vėjavaike Auste (akt. Aistė Diržiūtė).
Nuoširdi draugystė išauga į artimus santykius, ir Sangailė pirmą kartą įsileidžia kitą žmogų į savo uždarą pasaulį. Įsiplieskę jausmai išlaisvina Sangailę, padrąsina nerti į didžiausią savo aistrą. Kartais reikia tik žmogaus šalia, jo pastūmėjimo, paskatinimo, kad užaugtų sparnai, kad pajustum savyje užgniaužtą stiprybę.
– Po savo debiutinio filmo – mistinės dramos „Laiko garsai“, pasakojančios apie merginą, trokštančią išsiaiškinti motinos žmogžudystės paslaptį, užsiminėte, kad norėtumėte sukurti to paties žanro ir stiliaus trilogiją. Bet sukūrėte visiškai kitokį filmą. Kodėl? – pasiteiravau 42 metų režisierės.
– Mintis rašyti scenarijų apie paauglės pasaulį kilo pradėjus dirbti su jaunimu – Prancūzijos mokyklose vadovavau kino dirbtuvėms.
Bendraudama su jaunais žmonėmis supratau, kad 16–17 metų amžius yra išskirtinis: kinta to amžiaus žmonių veido išraiška, žvilgsnis, pojūčiai labai aštrūs.
Pradėjau galvoti apie savo paauglystę, kurią praleidau Lietuvoje. Man ši žemė yra neatsiejamai susijusi su dangumi, aviacijos šventėmis, kurias prisimenu iš vaikystės, noru skristi – labai lietuvišku noru.
Taip ir atsirado filmo sumanymas, juolab kad pati priėjau tokią amžiaus ribą, kai į paauglystę galiu žiūrėti ramiai, nesijaudindama, o emocijos dar gyvos.
– Ar filme yra autobiografinių momentų?
– Visi režisieriai, kurie patys rašo scenarijus, dirba su ta medžiaga, kuri jų pačių išgyventa.
Filme, be abejo, yra manęs, bet tai nėra tiesioginė mano istorija.
Labiausiai man norėjosi pagauti tą momentą, kai žmogaus gyvenime viskas labai ryšku, stiprios emocijos. Kai esi jaunas, džiaugiesi daug daugiau, kai liūdi, liūdi smarkiau.
Daug filmų apie paauglius yra niūrūs, sunkūs. O aš, atvirkščiai, norėjau skaidraus, vasariško, impresionistinio filmo, kurį pati būčiau norėjusi matyti būdama paauglė. Todėl dėmesį sutelkiau ne į veiksmą, dramatizmą, o į jausmus ir vaizdus.
– Kokia buvo jūsų paauglystė – šviesi, niūri, baisi, sunki?
– Sunki, žiauri, bet kai dabar žiūriu į ją iš atstumo, suprantu, kad tai tebuvo augimo etapas.
Jis reikalingas, suteikia stiprybės. Būtų negerai ir keista, jei paauglystė būtų rami ir be didesnių sunkumų. Tos kančios – tai savęs paieškų dalis.
– O kaip jaunam žmogui žinoti, kad tai neišvengiama, kad taip turi būti, kad nuo to pagysime, iš to išaugsime? Kaip raižant ranką nepersipjauti venų?
– Labai didelį vaidmenį čia vaidina menas. Ne tik kinas, nors jis prieinamesnis paaugliams, jie gali susitapatinti su personažu. Apskritai menas, literatūra ir yra tam, kad padėtų gyventi.
– Tai tokia ir būtų viena žinučių, kurias siunčiate savo filmu žiūrovams?
– Paprasčiausia žinutė būtų tokia – tu kenti būdamas septyniolikos metų, bet tu ne vienas, kiti jau perėję šį etapą ir labai gerai jaučiasi. „Sangailėje“ daug mano emocijų, nes esu laimingas suaugęs žmogus, nepaisant visų sunkumų, kuriuos perėjau paauglystėje.
– Ar jūs radote, kas padėtų įveikti skrydį iš paauglystės į suaugusiųjų pasaulį?
– Man padėjo menas, kino ir savo vietos kūrybos erdvėje atradimas, nors kelias nebuvo lengvas. Aš Austės nesutikau, nors būčiau norėjusi. Man regis, visi norėtų savo gyvenime turėti Austę.
– Kodėl filme nutarėte rodyti dviejų merginų, o ne, pavyzdžiui, vaikino ir merginos meilės istoriją?
– Jeigu filme būtų vaikinas ir mergina, istorija būtų kitokia – stiprus vaikinas padėjo silpnai merginai įveikti baimes. Tai jau matėme ne kartą.
Man daug įdomiau dvi merginos – lygiai taip pat galėjo būti ir du vaikinai. Merginų meilė leidžia išryškinti jų, kaip asmenybių, skirtumus: kodėl viena vienokia, o kita kitokia?
Kodėl Austė, gyvenanti blokiniame name, vasarą uždarbiaujanti valgykloje, aviacijos šventėje elgiasi taip, kaip jai patinka, o Sangailė turi viską, bet nežino, ką su tuo daryti?
O dviejų merginų meilė man natūralus dalykas, nedarau iš to dramos. Svarbu mylėti ir visai nesvarbu ką. Yra daug žmonių, kurie myli nepaisydami lyties.
– „Sangailės vasarą“ pamėgo LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių asmenų) festivaliai. Ar tai filmui neuždeda tam tikro antspaudo?
– Nėra tiek daug filmų, kuriuose merginos arba vaikinai myli vienas kitą. Kai tik atsiranda du, visi iškart puola jų lyginti. Pavyzdžiui, mano filmą vis lygina su Kanų laimėtoju „Adelės gyvenimu“. Nors nei estetine, nei istorijos prasme jie nesusiję, žurnalistai klausia: ar jus įkvėpė „Adelės gyvenimas“?
Kaip galėjo įkvėpti, jei aš jau kūriau „Sangailę“ Lietuvoje, kai „Adelė“ buvo parodyta Kanuose? Bet tai tik įrodo, kad tokių filmų trūksta. Ar kam nors šautų į galvą mintis lyginti visiškai skirtingus filmus, kuriuose pasakojama vyro ir moters meilės istorija?
Ar dalyvavimas LGBT festivaliuose neuždės antspaudo? Na, ir kas? Šia tema pasaulyje – ne tik Lietuvoje – reikia dar tiek padaryti.
Aš turiu savo poziciją ne tik dėl seksualinių mažumų, bet ir, pavyzdžiui, dėl moterų teisių. Kol yra nelygybė, aš balsuoju už moterų filmų festivalius Šiaurės Afrikoje ar Pietų Korėjoje. Bet aš balsuoju prieš moterų filmų festivalius Europoje: ateina laikas nebedėti antspaudų, atsikratyti kategorizavimo.
Bet dėl gėjų teisių dar yra per daug nelygybės, tad reikia ir LGBT festivalių. Kad „Sangailės vasara“ kviečiama į juos, džiaugiuosi – filmas, pateikdamas dviejų merginų meilę kaip natūralų dalyką, įmūrija savo akmenį į teisingesnės visuomenės kūrimą.
Tikiuosi, jog jau greitai visuomenė pasieks tokį lygmenį, kad homoseksualią meilę matys tiesiog kaip dviejų asmenybių meilę, ir tuomet pasakysime: gėjų festivaliai nebereikalingi.
Bet norint, kad tai įvyktų, reikia įdėti pastangų.
Kviečia tarptautiniai festivaliai
A.Kavaitė (A.Kavaliauskaitė) gimė 1973 m. Vilniuje. 1991 m. baigė Žvėryno 15-ąją vidurinę mokyklą.
1992 m. nusifilmavo režisieriaus R.Banionio filme „Džiazas“ – atliko Beatričės vaidmenį. Tais pačiais metais išvyko į Prancūziją. Ten studijavo vizualiuosius menu Avinjono nacionalinėje aukštojoje mokykloje ir Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje.
2006 m. sukūrė ilgametražį filmą „Laiko garsai“. 2007 m. filmas rodytas Lietuvoje, festivalyje „Kino pavasaris“. Filmas apkeliavo daugiau kaip dvidešimt tarptautinių festivalių, o 2009-aisiais atidarė tarptautinį moterų filmų festivalį Vilniuje „Šeršėliafam“.
2012 m. sukūrė muzikinį trumpametražį filmą „Kaip mes bandėme naują šviesos derinį“.
„Sangailės vasara“ jau parodyta per 20 kino festivalių JAV ir Europoje. Prestižiniame JAV Sandanso kino festivalyje A.Kavaitė apdovanota kaip geriausia užsienio režisierė – pirmas toks įvertinimas Lietuvos kino istorijoje.
Lietuvoje filmas gavo tris Sidabrines gerves: geriausio ilgametražio vaidybinio filmo, geriausios aktorės (J.Steponaitytė) ir filmo dailininko (R.Rastauskas).
