„Staiga mano mintys nutrūksta“ – ne pirmas dokumentinis filmas, kurtas psichiatrinėje ligoninėje ir provokuojantis pasvarstyti, kad iš tiesų trapi yra riba tarp to, ką vadiname protu ir proto negalia. Tas pats Vilniaus dokumentinių filmų festivalis yra rodęs prancūzų dokumentikos meistro Nicolas Philibert‘o „Maži dideli dalykai“ („La Moindre des choses“, 1997). Kaip sakė N.Philibert‘as: „Riba tarp „normalumo“ ir patologijos greit išsitrina. Nes tie patys ligoniai gali prabilti išmintingai, jų veidai švyti“. Ir lietuvių dokumentikos istorijoje – o ne kokioje retrospektyvoje, deja – esti Rimtauto Šilinio „Sala“ (1990), neseniai ir Juozas Matonis rodė savo „Baltam skersgatvy“, kaip ir N.Philbert‘as, gerbdamas, net žavėdamasis savo herojais. Bet Jorge Pelicano, pats ir filmavęs, ne tik atidarė uždaro pasaulio duris, jis nutarė į ligoninės publiką įterpti menininką – aktorių Miguelį Borgesą. Jis apsigyvena tame viduramžių pastate, bendrauja su pacientais, nes ruošiasi vaidinti poetą Angelo di Limą, sirgusį šizofrenija. Aktorius renka medžiagą vaidmeniui, o pats spektaklis bus statomas su tos ligoninės teatro grupe. Situacija!
Iš pradžių aktorius atrodo kaip visiškai dekoratyvus svetimkūnis. Kadras po kadro, pokalbis po pokalbio, ir jis susilieja su aplinka, tampa vienu iš Conde de Fereira kiemo ir koridorių personažų. O jų ten esama spalvingų. Kad ir tie du vaikščiotojai ir kalbėtojai, kurių vienas klausinėja ir atidžiai klausosi, o kitas temperamentingai moksliškai aiškina. Tokie herojai – Jorge Pelicano filmo lobiai. Kaip ir kiti, staiga pratrūkstantys atvirais monologais, kuriuose ligos tikrai neįžvelgsi. Tų monologų adresatas – aktorius.
Portugalijos kino festivalyje „Caminhos do Cinema“ 2014 m. filmas „Staiga mano mintys nutrūksta“ pelnė tris apdovanojimus – Didįjį, publikos ir prizą už geriausią režisūrą. Filmas apdovanotas ir tarptautiniame Paryžiaus festivalyje „Siges de Nuit“.
Kaip ir kodėl kurtas filmas „Staiga mano mintys nutrūksta“, 38 metų režisierius Jorge Pelicano pasakojo „Jornal i“ internetinėje svetainėje. „Norėjau įeiti ten, kur paprastai neįeinama, dokumentuoti, kas uždara, apie ką nekalbama. Ne pakeisti kažką, o tiesiog žinoti ir priimti, – kalbėjo Jorge Pelicano. – Ten, kur augau, netoliese buvo beprotnamis. Ir man tėvai sakydavo: jeigu kažko neišmoksi, jeigu darysi ne taip, kaip reikia, uždarys tave ten. Man nuo paauglystės buvo įdomu, kas tame beprotnamyje. Nėra paprasta atidaryti jo duris.“
- Ar susidūrėte su draudimais, cenzūra?
– Esu pats sau cenzorius. Nenoriu rodyti nieko žeminančio. Mes juk bendravome su psichikos ligoniais, tie žmonės ne visada galėjo suprasti, ką mes veikiame. Ir pagaliau, kino tiesa visai nėra gyvenimo tiesa ar kopija.
- Kaip jums pavyko taip artimai susibičiuliauti su ligoninės gyventojais? Ar nerežisavote jų?
– Kai kas manęs yra klausęs, ar tai ne vaidybinis filmas, ar mes ne patys rašėme dialogų tekstus. Žinoma, ne. Mes filmavome tai, su kuo susidūrėme per kelias savaites, stengdamiesi suartėti su žmonėmis ir susiorientuoti, kas iš jų gali tapti mūsų filmo herojais. Jie priprato prie mūsų ir tai palengvino darbą.
Bet tai ir yra didysis dokumentikos iššūkis: ar žmonės elgsis natūraliai mano filme? To labiausiai norėjau. Kai kurie ligoninės gyventojai padėjo man. Pavydžiui, aš pats nieko neprašiau, kad nežiūrėtų į kamerą. Tarp jų pačių buvo tokių, kurie perspėdavo kitus, kad nežvilgčiotų į mūsų pusę. - Kiek laiko užtruko pats filmavimas?
-Ligoninėje praleidome 8 savaites. Antroje darbo dalyje su mumis buvo aktorius Miguelis Borgesas, kuris ruošėsi vaidinimui, repetavo su ligoninės teatro grupe. Jis nakvojo ligoninėje, aš – ne. Jaučiau poreikį kasdien kvėptelėti ir kitokio oro. Esu Conde de Fereira ligoninėje nufilmavęs apie 250 valandų. Istorijų buvo tiek daug ir jos atrodė tokios vertingos, kad tik atsitraukęs galėjau atsirinkti.
-Ar dabar jūsų nepersekioja tos istorijos ir likimai?
– Esu nustebęs dėl to, ką patyriau. Paprastai mes bijome nežinomybės. Be to, maniau, kad susidursiu su žiauriais dalykais, su fiziniu smurtu. Todėl buvau įsitempęs, bet vos peržengiau ligoninės slenkstį, ėmiau kalbėtis su žmonėmis, baimė dingo. Bendravau kaip su sveikais žmonėmis, turinčiais, tiesa, specifinių poreikių, keistesnių įpročių, bet pokalbiai su jais labai įdomūs. Ir ne kiekvienam rašytojui pavyktų sukurti tokius dialogus, kokius jie skelia. O aš turiu juos nufilmuotus! Taigi, nėra ko laikytis išankstinių nusistatymų, jie gali būti kilę iš rutinos.
- Bet jūs susidūrėte su jų rutina: 5 cigaretės per dieną, kava nustatytu laiku, procedūros...
– Taip, mes turėjome prie to taikytis ir pastebėti, kas atsitinka be šito, greta, tarp. Ir aš čia pamačiau nemažai gero.
- Žmones pirmiausia?
– Ne vien. Meilę tarp žmonių. Ir aš nieko neromantizuoju. Pati aplinka rūsti. Filmas lietingas. Tik keletas saulėtų dienų pasitaikė, ir jos paryškina meilę. Personalas labai rūpestingas. Tai didžiulė šeima, yra žmonių, kurie ligoninėje yra praleidę daugybę laiko, beveik nuo gimimo.
Žinoma, pastebėjau ir negerų dalykų, bet šviesos daugiau.
- Ir visa tai, kas yra filme, tiesiog nutiko priešais jūsų kamerą? Be jokio plano ar metodo?
– Daug metų esu dirbęs televizijoje, kur pokalbiai turi tradicinius planus ir rėmus. Darydamas kiną, nesirinkau tokio kelio, nesodinau žmonių prieš kamerą, kad jie pasakotų. Man patinka filmuoti gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne koks suplanuotas. Stengiuosi iš to ištraukti istoriją, gyvenimo tėkmėje ją pamatyti.
Šitame filme į tą gyvenimo tėkmę įleidome aktorių, nes pajutau, kad man reikia žmogaus, kuris provokuotų pokalbius. Nes kol filmavome vieni, herojų nekalbinome, o jie irgi nei aktyviai kalbėjosi, nei pasakojosi. Reikėjo paskatinimo, priežasties prabilti apie save, savo būsenas, ligas. Ir tai nėra slaptas provokavimo metodas. Stebiu, dokumentuoju ir iš to formuoju filmo istoriją.
Filmo seansai – rugsėjo 22 d., antradienį 21.10 val. „Skalvijoje“ ir rugsėjo 27 d., sekmadienį 18.45 val. „Pasakoje“.
