Kelios dešimtys rinktinių dokumentinių pasakojimų žiūrovų lauks rugsėjo 17-27 d. Vilniaus „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“ ir spalio 2-4 d. Klaipėdos kultūros fabrike. Jų geografija plati: vieni atkeliavo iš Kubos, kiti – iš vis daugiau lietuvių keliautojų viliojančio Laoso, nemaža dalis iš Jungtinių Amerikos Valstijų, dar didesnė – iš kitų Europos šalių.
Retrospektyvos autoriai – broliai Myslesai
Per atidarymą parodytas filmas „Iris“ – tai pasakojimas apie niujorkietę Iris Apfel – sumanią, spalvingai besirengiančią 93 metų stiliaus ekspertę, kurios svarba Niujorko madai neginčijama jau ištisus dešimtmečius. A.Mysleso filmas – unikalios moters portretas, atskleidžiantis jos įkvepiantį kūrybingumą, aistrą madai, menui ir žmonėms. Nors jos gyvenimas dabar apsuptas prabangos, ji nepamiršta jaunystėje, didžiosios depresijos metais, suvoktų vertybių. „Džiaugiuosi galėdama dirbti. Jei jums pasisekė tiek, kad galite dirbti mėgstamą darbą, sulauksite ir viso kito“, – sakė filmo herojė.
„Iris“ – ne vienintelis A.Mysleso filmas, kurį išvys žiūrovai. Alberto ir jo brolio Davido filmams šiemet skirta festivalio retrospektyva. Broliai Myslesai – dokumentinio kino klasikai, pagarsėję kaip tiesioginio kino (direct cinema) pradininkai. Esminis jų principas – leisti istorijai rutuliotis savaime, tyliai ir kantriai stebint pasakojimo herojus, o ne bandant inscenizuoti ar provokuoti realybę.
Broliai Mayslesai geba papasakoti daugiau nei vien tik atskiro žmogaus istoriją: jie perteikia laiko dvasią, užčiuopia visuomenės virsmus, epochos išskirtinumus. Jų kino herojai – ryškios asmenybės: nuo legendinio aktoriaus Marlono Brando („Susipažinkite su Marlonu Brando“, 1966), vidinį konfliktą išgyvenančio prekeivio Biblija („Prekeivis“, 1968), gastrolėse šėlstančių „Rolling Stones“ („Gimme Shelter“, 1970), aukštuomenės gyvenimą pamynusių Kennedy Onassis giminaičių („Pilkieji sodai“, 1976) iki bet kokia kaina savo viziją siekiančių įgyvendinti menininkų („Besidriekianti tvora“, 1978 m.) ar mados ikonos Iris Apfel („Iris“, 2014).
Pravers duris į vidinį žmogaus pasaulį
Pagrindinės programos branduolį sudaro festivaliuose laurus skynę ir žiūrovų simpatijas pelnę filmai. Vienas jų – Sandanse pagrindiniu prizu įvertinta „Vilkų gauja“: klaustrofobiškas pasakojimas apie šeimą, kurios vaikai 17 metų praleido be jokio kontakto su išoriniu pasauliu.
Ne vienas filmas subtiliai pravers duris į vidinį žmogaus pasaulį. Jautriai ir išmintingai tai daro festivalyje apsilankysiančios Tamaros Dondurey filmas „21 diena“, nukeliantis į senelių namus, kuriuose pokalbiai apie mirtį yra kasdienybė, santūriai ir pagarbiai į filmo herojus žvelgia režisierė Aleksandra Maciuszek pasakojime „Casa Blanca“. Jų temos – žmogiškas orumas, meilė žmonėms ir gyvenimui.
Dramatišką dainininkės Amy Winehouse portretą „Amy“ sukūrė Asifas Kapadia iš šimtų buitine kamera ir telefonu nufilmuotų įrašų.
Į vidinį šizofrenijos pasaulį nukels filmas „Staiga mano mintys nutrūksta“, psichiatro Georges'o Federmano susitikimus su pacientais rodys „Pasaulis ant sofos“, tradicinio rytietiško ir modernaus vakarietiško pasaulių susidūrimą stebės olandų režisierius Daanas Veldhuizenas filme „Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai“.
Unikali holokausto patirtis su „Šoa“
Specialioji festivalio programa „Šoa“ šiemet gvildens nacizmo „palikimo“ klausimus. Nusikaltimai žmonijai, jų pripažinimo, atsakomybės klausimai, iš kartos į kartą perduodamas kaltės jausmas neleidžia ramiai gyventi daugeliui žmonių.
Kino kūrėjai taip pat ieško atsakymų: vieni rengia nacių palikuonių akistatą su jų tėvų nusikaltimais („Mano nacistinis palikimas“), kiti tyrinėja išlikusius Heinricho Himmlerio, vieno iš svarbiausių nacių, laiškus („Dorasis“), dar kiti gilinasi į tai, kaip mokslinis bandymas sukurti tobulą žmogų virto nacių ideologijos įrankiu („Eugeninė sąmonė“).
Svarbiausias programos filmas – dvylika metų kurtas Claude'o Lanzmanno „Šoa“ (1985 m.). 9,5 val. trukmės pasakojimas prikelia tai, kas istorijos puslapiuose vis dažniau įvardijama sausa statistika. Pokalbiai su Holokausto aukomis, liudininkais, vykdytojais, pasivaikščiojimai įvykių vietose, suteikia unikalią galimybę priartėti prie to, ką amžininkai vadina didžiausiu moderniųjų laikų blogiu. Filmo peržiūrą sudarys 4 seansai.
Programoje – dvi lietuviškos premjeros
Festivalio seansai bus skirti išskirtinėms Lietuvos kino ir teatro asmenybėms. Kartu su „Sirenų“ klubu bus pristatytos dvi lietuviško kino premjeros. Tai Audronio Liugos filmas „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“, įkūnijantis asmenišką autoriaus požiūrį į teatro režisieriaus kūrybos procesą, ir Miko Žukausko pasakojimas „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“, sugrąžinantis į žymaus lenkų režisieriaus repeticijas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Prieš porą metų festivalį atvėręs režisieriaus Roberto Verbos dokumentinis filmas „Šimtamečių godos“ (1969) vėl sugrįš į festivalio ekraną. Tik šį kartą su filme nepanaudota, neseniai archyvų saugyklose „Meno avilio“ atrasta medžiaga („Kino „liekanos“: sugrąžinta istorija“).
Geriausi pastarųjų metų estų, latvių ir lietuvių darbai lauks konkursinėje Baltijos šalių programoje.
