Vilniuje festivalis truks iki rugsėjo 27 d., filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centre ir kino teatre „Pasaka“. Pirmą kartą renginys keliasi į uostamiestį – spalio 2-4 d. dokumentiniai pasakojimai suksis Klaipėdos kultūros fabriko ekrane.
Festivalį atvėrė paskutinis garsaus dokumentinio kino klasiko Alberto Maysleso filmas „Iris“ (2015 m.). Tai pasakojimas apie 93 m. niujorkietę Iris Apfel, garsią mados ekspertę ir išraiškingą asmenybę. Pasak „Skalvijos“ kino centro vadovės Vilmos Levickaitės, tai filmas, kuris įkvepia gyventi ilgai, įdomiai ir aistringai. Dar kartą jis bus parodytas kitą šeštadienį rugsėjo 26-ąją. Albertas Mayslesas ir jo brolis Davidas yra šių metų festivalio retrospekyvos autoriai.Tai dokumentinio kino klasikai, tapę 7-ajame dešimtmetyje JAV plėtotos „tiesioginio kino“ (direct cinema) krypties pradininkais. Į filmavimo aikštelę jie eidavo be jokio nusistatymo, išankstinio scenarijaus ir noro paveikti tikrovę. Jų filmavimo būdas – tai bandymas užfiksuoti tikrovę tokią, kokia ji yra, bandymas atskleisti žmones netrikdant jų gyvenimo tėkmės.
Festivalio lankytojų laukia 7 dokumentiniai brolių Mayslesų pasakojimai, iš kurių du – trumpametražiai. Tai pirmasis A.Maysleso darbas „Psichiatrija Rusijoje“ (1955 m.), kurį jis nufilmavo motociklu apkeliavęs šią šalį. Antrasis trumpametražis brolių filmas kviečia susitikti su vienu įdomiausiu kino veidų – legendiniu aktoriumi Marlonu Brando („Susipažinkite su Marlonu Brando“, 1966 m.). Vienas garsiausių Mayslesų filmų – „Pilkieji sodai“ (1975 m.). Besidomintieji dokumentiniu kinu apie šį filmą žino iš įvairių geriausių dokumentinių filmų sąrašų. Jis minimas beveik kiekviename iš jų. „Pilkieji sodai“ – tai šešetas gyvenimo savaičių iš Edithos Bouvier Beale ir jos dukters Edie gyvenimo. Moteris sieja ekscentriškas priklausomybės ryšys, pasimetimas tarp praeities ir dabarties, tarp to, kas vieša ir kas privatu.
Šis filmas, kaip ir dauguma brolių Mayslesų darbų, sugeba užčiuopti visuomenės virsmus, perteikti laiko dvasią. Bene ryškiausiai tai justi 1970 m. sukurtame „Gimme Shelter“. Tai filmas apie 7-ojo dešimtmečio ir „gėlių vaikų“ epochos pabaigą, kurią žymi tragiškai pasibaigęs „Rolling Stones“ koncertas San Franciske.
Laiko realijas atspindi ir kitas brolių filmas „Besidriekianti istorija“ (1978 m.). Viena vertus, tai filmas apie Kalifornijos gyventojų nusistatymą prieš šiuolaikinį meną, apie priešinimąsi pokyčiams ir naujovėms. Kita vertus, tai istorija apie užsispyrusius menininkus, kurie galiausiai įgyvendina savo beprotišką viziją.
Barsukas, Kiškis, Gipperis ir Bulius – „Prekeivio“ (1969 m.) herojai. Biblijos pardavėjai priversti pasitelkti visą savo iškalbą, kad įtikintų gyventojus ją įsigyti. Filmas suformulavo „tiesioginio kino“ principus ir tapo šio judėjimo klasika.
Savaitgalį festivalio rengėjai kviečia į pirmuosius susitikimus su filmų autoriais. Rugsėjo 19 d. „Skalvijoje“ ir rugsėjo 20 d. „Pasakoje“ viešės filmo „21 diena“ režisierė Tamara Dondurei. Debiutinis jos filmas nukelia į senelių prieglaudą, kurioje pokalbiai apie mirtį ir išėjimą yra kasdienybė, tačiau yra kupini meilės gyvenimui ir jo grožiui.
Rugsėjo 21 d. žiūrovai kviečiami į specialų „Gotlando“ seansą, po kurio vyks diskusija apie sovietmečio ženklus mūsų kultūroje ir mentalitete, istorinės sąmonės poveikį dabarčiai. Diskusijoje dalyvaus menotyrininkė Agnė Narušytė, politologė Ainė Ramonaitė, literatūrologė Inga Vidugirytė-Pakerienė, istorikas Tomas Vaiseta.
