Kodėl prisireikė dvidešimties metų, kad filmavimai taptų filmu? Todėl, kad jo autoriai patys buvo to filmo herojai, kaip sakė režisierius, tada – pradedantis menininkas. Reikėjo atstumo, kad iš dviejų valadų filmuotos juostos jis ryžtųsi sumontuoti 20 minučių filmą, kuris yra nepaprastai jautrus atsisveikinimas su anuo laiku. Juk tas kadras su skėčiais – karsto nematyti, o supranti, kad laidotuvės.
Mūsų pasišnekėjimuose jau nebepasitaiko žodis „bufetava“, o filme – štai ji, „Suokalbio“ karalienė. Suokalbininkė, kaip girdisi už kadro. Ne mergička, o sultinga moteris papurusia šukuosena. Ji neturi privalomos reprezentatyvios šypsenos. Ji natūrali, globėjiška arba griežtesnė. Tikras paveldas iš anų laikų. Juk iš to, kaip ji paduoda tau kavą ir kokia ta kava, suprasi, koks jos požiūris į tave. Filmo autoriams ji meili ir atlaidi kaip mama išdykaujantiems vaikams.
Epizodams atskirti žybteli baltas subraižytas kadras. Kaip kadaise apie kitą kino kūrinį rašė nepamirštamas Saulius Macaitis: filmas sako „amarcord“ – „aš prisimenu“. Tas subraižytas tuščias akimirksnis duoda pradžią vis naujiems prisiminimams, į kuriuos skaudžiai malonu grimzti. Lyg būtum ten buvęs.
Laidotuvės Rimvydo Leipaus nufilmuotos „iš nugaros“. Tas žmonių kaupimasis karstui iš paskos. Tas menko būrelio su skėčiais slinkimas. Tas moters, bandančios organizuoti tvarką, judesys – et, sako, ką čia, nesusikalbėsi. Visai nesvarbu, kas ten palydimas. Savas. Kažkuris iš tų, finaliniuose titruose apibrauktų rėmeliu.
O kol kas žiūrėkime į juos, jaunesnius, neatsižiūrėtus. Veikiančius! Bronys Savukynas, Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Jurgis Kunčinas, Juozas Aputis, Valentinas Sventickas, Algimantas Baltakis, Antanas A.Jonynas, Renata Šerelytė, Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Juozas Erlickas, Alvydas Šlepikas, Liudvikas Jakimavičius, Vladas Braziūnas, Benediktas Januševičius, kurio eilėraščiai tapo filmo „Suokalbis“ garso takelio dalimi...
Niekas nepozuoja, nelaukia dėmesio ir dar nesukurtas šūkis „jei tavęs nerodo – tavęs nėra“. Jie skaniai rūko, jie šnekasi, dosniai ir neskubriai bendrauja, ir tai yra pagrindinis traukos į „Suokalbį“ motyvas. Buvimas kartu, nors ir gėrimo būta sočiai, net pernelyg.
Į vienus veidus tik žvilgtelėta, su kitais ilgiau pasėdėta anuo tiesioginių bendravimų laiku. Įsijautus galima labai švelniai ir ilgesingai rašyti apie tą praeitin nusmegusią realybę, bet Artūras Jevdokimovas prieš premjerą priminė konkrečiau, kad „tai buvo labai savotiškas laikas, apaugęs legendomis, nors tos legendos dažnai atsirasdavo iš kažkokių nuogirdų. O realybė buvo ganėtinai niūri, kaip ir ta juodai balta juosta, kuria mes filmavome. Išskirtinis tos vietos bruožas – šėlsmas be jokių stabdžių. Nežinau, ar dabar taip įmanoma. Gal buvo toks laikas“.
Ir prasideda filme šėlsmas – šokiai, kuriais garsėjo „Suokalbio“ vakarai. Jie nufilmuoti subtiliai ir šelmiškai, o į porų santykius nelendama, nors poros – pačios įdomiausios, kas supranta. Šokančiųjų išraiška ir saviraiška tokia, lyg jie būtų scenoje, lyg jų šokis – gyvenimo džiaugsmo spektaklis. Kokio džiaugsmo, jeigu realybė juodai balta, dar nepamiršome 1995, 1996-ųjų, kai filmuota. Kasdien pasivejantis skurdas, kasdien stiprėjantis jausmas, kad esi niekam nereikalingas, esi „tik tekstas“, kaip tame Benedikto Januševičiaus eilėraštyje.
„Suokalbio“ finalui Artūras Jevdokimovas pasirinko iškeliavimo epizodą – gal į „Poetinį Druskininkų rudenį“, gal į kitą susitikimą su skaitytojais. Bet tai gyvenime, o filme sulipa rašytojai į autobusą ir, skambant Eduardo Balsio muzikai iš seno seno filmo „Žydrasis horizontas“, autobusas juos išveža… į spalvotą tylų kadrą, kuriame jie pabyra į ežero pakrantę ties keliu. Lyg pats gyvenimas sustojo, atvykęs į kitą realybę ir paleido į ją pasimetusius, nutilusius buvusio šėlsmo dalyvius, kurių liko tik atspindys. Tik tekstai.
O būrelis su skėčiais ir toliau slenka amžinybėn. Nesinori, kad ten iškart po premjeros atsidurtų ir filmas „Suokalbis“.
