Naujasis jo filmas „Ramybė mūsų sapnuose“, pradedamas rodyti Lietuvos kino teatruose šį penktadienį, aiškiai atsiradęs iš tokios būtinybės – būtinybės pažvelgti į save, į savo artimuosius, į gamtą, kuri žmogui gali padovanoti harmonijos iliuziją, į aplinkinį pasaulį.
Veiksmo nedaug – emocijos kunkuliuoja
Filmo siužetas neįmantrus. Nuo kasdieninės rutinos pervargęs ir ieškantis naujų jėgų 50-metis Vyras pakviečia praleisti savaitgalį kaimo sodyboje paauglę Dukterį, kuri po Mamos mirties ypač trokšta tvirtesnio tėviško glėbio. Po nesėkmingai susiklosčiusio koncerto prie kompanijos prisijungia ambicinga smuikininkė ir jo Mylimoji.
Vyro ir jo jaunos draugės santykiai sudėtingi. Duktė sunkiai pakelia suaugusių žmonių santykių krizę, jaučiasi vieniša, atstumta ir gyvena savame paslapčių bei fantazijos pasaulyje.
Greta šios šeimos filme pasakojama ir geriančių kaimynų istorija. Duktė nuo mažumės draugauja su kiek vyresniu kaimynų berniuku, jiedu leidžia laiką sodyboje. Kartą jis nugvelbia iš medžiotojo šautuvą su optiniu taikikliu. O šautuvas, anot žinomos frazės, kada nors turi iššauti...
Vadina asmeniškiausiu filmu
Prieš operatoriaus Eitvydo Doškaus kamerą stoja pats Š.Bartas, pirmą kartą vaidinanti režisieriaus duktė Ina Marija Bartaitė, iki šiol kine nematyta dabartinė jos gyvenimo draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, dėl vienintelės scenos į Lietuvą specialiai atvykusi rusų aktorė Klavdija Koršunova (Sidabrinės gervės laureatė už geriausią vaidmenį filme „Eurazijos aborigenas“) ir net kino kūrėjo šuo.
Filme susipina vaidybinis kinas, realaus gyvenimo dokumentika ir net autentiški archyviniai kadrai iš asmeninių vaizdo įrašų kolekcijos, trumpam ekrane atgaivinantys trijų Š.Barto filmų aktorę ir I.M.Bartaitės motiną aktorę Jekateriną Golubevą, kurios jau ketveri metai nebėra gyvųjų pasaulyje. Ina Marija panaši į savo mamą – tos pačios gilios akys, veido ovalas. Archyviniuose kadruose Jekaterina dar gyva, Ina Marija dar maža ir visi jie laimingi – nuo kameros to nepaslėpsi.
Vos pasirodęs ekranuose – o jis jau rodytas Prancūzijoje, Brazilijoje, Gruzijoje, Rusijoje, Lenkijoje, prieš keletą dienų ir Izraelyje – filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ pelnė asmeniškiausio režisieriaus kūrinio epitetą, nors pats Š.Bartas patikslina: „Visi mano filmai asmeniški. Ko nepajutai, neišgyvenai, to nepapasakosi. Ir šis filmas, nors jame vaidinu pats, man artimi žmonės – ne autobiografinis.“
Vis dėlto „Ramybė mūsų sapnuose“ – tai Š.Barto pokalbiai su jam svarbiomis moterimis ir pagrįstas asmeniniais jo išgyvenimais. Moteris jis jautriai apgaubia dėmesiu, bando paaiškinti jausmų subtilybes ir pasikliauja apgalvotų žodžių galia. Visos tos moterys turi teisę į Š.Barto dėmesį, kiekvienai jų jis randa vienintelius svarbius žodžius kartu pats bandydamas apmąstyti tai, ką pats yra išgyvenęs, supratęs ir ko nesupratęs.
Apie tai, kas svarbu
Kaip pasakojo kūrybinės komandos nariai, filmavimo aikštelėje teko daug improvizuoti, veikėjai kalbėjo iš širdies, filmas pagrįstas neišgalvotais dialogais.
Štai kaip apie filmo kūrimą ir vieną pagrindinių epizodų – Tėvo pokalbį su Dukterimi apie mirusią Motiną, apie tai, kas gyvenime svarbu, o kas tik praeinantys dalykai, per Anapos (Rusija) festivalį „Kinošok“, kuriame rodyta „Ramybė mūsų sapnuose“, kalbėjo I.M.Bartaitė, kuriai Š.Barto pasiūlymas filmuotis buvo staigmena: „Aš juo labai tikiu. Bet vis tiek bijojau. Jis taip nusprendė ir netgi nebandė manęs vaidmeniui, nors galbūt nebūčiau sugebėjusi jo suvaidinti. Kalbėti iš širdies, kaip jis prašė, buvo sunkiausia. Scenarijus keitėsi kuriant filmą. Ištisai improvizavome. Tai buvau aš. Ir mano mamos istorija tikra. Ir mano tėvo monologas nesugalvotas. Mudviejų dialogą nufilmavo per dieną. Aš nenorėjau kalbėti, verkiau. Tėvas prašė papasakoti apie tai, kas man svarbu.“
Anapoje filmą pamačiusi rusų kino apžvalgininkė Irina Kornejeva įsitikinusi: „Režisierius Š.Bartas toks atviras dar nebuvo, tokio asmeniško filmo dar nekūrė. Pastaraisiais metais atidavęs duoklę žanriniam kinui, šįkart Š.Bartas sukūrė filmą išpažintį. Jis niekada neafišavo savo sielos paslapčių, bet, matyt, pribrendo būtinybė pažeisti tylėjimo įžadus (o mažakalbiškumu ir poveikio jėga Š.Bartą galima sulyginti nebent su Eimuntu Nekrošiumi) ir prieš kamerą papasakoti apie šventus dalykus. Apie tai, kas išties svarbu ir apie ką norisi geriau patylėti. (...) Tokio intymumo siekia daugelis režisierių, tačiau retam jų tai pavyksta. O čia aiškiai pavyko. Ir turtinga jausmų simfonija nuskambėjo, ir subtilus savitarpio santykių gijos mezgimas nenutrūko nė sekundei, ir bergmaniški motyvai susiklostė.“
Operatoriui – pagyros
Skausmingos personažų atsakymų į juos kankinančius klausimus paieškos įamžintos nuostabios gamtos fone, filmo nuotaiką kuria ir subtili šviesos ir tamsos kaita, o bežadžiai stambūs planai dažnai iškalbingesni už žodžių tiradas.
Ne veltui jaunas operatorius E.Doškus jau pelnė tarptautinio festivalio „Kinošok“ prizą už geriausią operatoriaus darbą.
„Ramybė mūsų sapnuose“ bus rodomas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Mažeikių kino teatruose. Filmo premjera – spalio 8 d. 19 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.
