Filmas pasakoja apie prieškario Kaune rezidavusį ir tūkstančiams žydų gyvybę išgelbėjusį Japonijos vicekonsulą Ch.Sugiharą.
Juosta daugeliui tapo staigmena – C.Gluckas sukūrė intriguojančią holivudinę šnipų istoriją su tradiciniu meilės trikampiu, rašo „Lietuvos rytas“.
Jos herojus diplomatas elgiasi ne mažiau nutrūktgalviškai nei agentas 007. Net jo mylimoji, kaip ir Seano Connery suvaidinto Džeimso Bondo simpatija, – rusė.
– Ar Ch.Sugihara tikrai turėjo rusę mylimąją, ar Irinos personažą sugalvojote kurdami filmą? – paklausiau į premjerą Lietuvoje atvykusio 58 metų režisieriaus C.Glucko.
– Išlikę dokumentai liudija, kad pirmoji diplomato žmona buvo rusė Klaudija. Tiesa, nėra jokios informacijos apie tai, kad ji vėliau lankėsi Lietuvoje. Tai jau mūsų sugalvotas siužeto vingis.
Pavyzdžiui, Ch.Sugiharos vairuotoju dirbusio lenkų šnipo personažas sukurtas pagal kelių žmonių biografijų faktus. Yra žinoma, kad bent šeši lenkai padėjo diplomatui rinkti informaciją.
– Iriną filme vaidina lenkų aktorė, pagrindinius vaidmenis kuria japonų kino žvaigždės, dauguma kitų aktorių – japonai ir lenkai. Ir filmavote ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Kodėl?
– Labai norėjome filmuoti Kaune, kur vyko visa ta istorija. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad dauguma Ch.Sugiharos išgelbėtų žmonių buvo ne lietuviai, vokiečiai ar rusai, o Lenkijos žydai, kurie pabėgo nuo vokiečių į Lietuvą. Taigi sąsajų su Lenkija – daug.
Kitas dalykas, apie kurį neįdomu kalbėti susitikimuose su žiūrovais, – finansai. Prieš dvejus metus atvykę į Lietuvą supratome, kad ne tik daugelį filmavimo grupės specialistų, bet ir didžiąją dalį įrangos tektų atsigabenti į Kauną iš Lenkijos.
Filmuoti Lenkijoje – penktadaliu pigiau nei Lietuvoje, o jei nereikia vežioti aktorių ir technikos – dar pigiau. Taigi japonų prodiusuotą filmą apie Japonijos vicekonsulą Lietuvoje režisavo ir filmavo Lenkijoje amerikiečiai, pasitelkę lenkų aktorius ir specialistus.
Dar galiu pridurti, kad nors dirbdami dažniausiai kalbėdavome dviem kalbomis – japonų ir anglų, prireikdavo ir lenkų, o kartais – net ir prancūzų kalbos.
– Ar jums pravertė patirtis, kurią sukaupėte dirbdamas prie tokių veiksmo filmų kaip „Transformeriai“ ar „Godzila“?
– Aš mėgstu žiūrėti veiksmo filmus, o ne juos kurti. Tačiau turiu daug tą darančių draugų ir mielai jiems talkinu. Ir kaip režisierius-asistentas, ir kaip prodiuseris. Man pačiam labiau prie širdies dar vaikystėje Japonijoje su tėčiu matyta „Kasablanka“.
Žinoma, aš puikiai išmanau amerikietiško, holivudinio kino virtuvę, tačiau japoniško kino kūrimo tradicijų nežinau. Nenuostabu, kad dėl to iškildavo šiokių tokių nesusipratimų su filme vaidinusiais garsiais japonų aktoriais.
– Žvalgyba Japonijos naudai – ne mažiau svarbi filmo siužeto linija nei tūkstančių gyvybės gelbėjimas. Ar jūs tikras, kad Ch.Sugihara buvo šnipas?
– Be jokios abejonės. Ką to meto Kaune galėjo veikti japonų diplomatas? Visi žinome, kad ir prieš karą, ir šiais laikais visose ambasadose – nesvarbu, kokios jos šalies ir kokioje šalyje įsikūrę – yra bent po vieną šnipą. Mažiausiai – vienas, o greičiausiai – daugiau nei dešimt. (Juokiasi).
Dažniausiai šnipu laikomas koks nors nuolat gurkšnojantis anglas arba misionieriškų užmačių turinti amerikiečių šeima. Jie patraukia dėmesį ir neatrodo rimtai. Tuo tarpu tikrasis šnipas gali būti vaikinas, kuris taiso dviračius ar koks nors kondicionierių pardavėjas.
Nenorėjome kurti biografinio filmo apie žmogų, kuris dalijo Japonijos vizas. Labai atsiprašau, bet tai tiesa. Neįmanoma dvi valandas žiūrėti, kaip žmogus antspauduoja ir pasirašinėja popierius.
Knygose, pagal kurias buvo parašytas filmo scenarijus, veikia asmuo, kuris dirbo Japonijos užsienio reikalų ministerijai. Dauguma tų knygų – ne romanai, o istoriniai tyrimai apie Ch.Sugiharos žvalgybos biuro veiklą.
– Kaip kilo mintis papasakoti Ch.Sugiharos istoriją? Kodėl ta tema iškilo būtent dabar? Juk Japonijos užsienio reikalų ministerija ilgai neigė net faktą, kad toks diplomatas iš tiesų pas juos dirbo.
– Visi manęs klausia, kodėl taip ilgai laukėme. Jau septyniasdešimt metų, kai baigėsi karas.
Manau, atėjo laikas Japonijai suvokti, kad ji nebegali gyventi toliau kaip nacija, kuri pralaimėjo karą ir jau nebegalės kovoti.
Žinoma, niekas nenori naujo karo. Tačiau negalime apsimesti nematantys šiandien pasaulyje vykstančių konfliktų. Kaip tik todėl dabar pats laikas prisiminti žmones, kurie nesėdėjo rankų sudėję, o darė viską, kad išsaugotų taiką, žmonių gyvybę.
Aš mėgstu filmus apie karą. Kodėl yra tiek puikių filmų apie karą? Todėl, kad jie kalba apie gyvenimą ir mirtį; karas išryškina tai, kas žmoguje yra blogiausia, ir tai, kas jame geriausia.
Mūsų užduotis buvo parodyti, jog tai, ką žmogus turi geriausia, gali įveikti suvešėjusį blogį. Tai ir buvo svarbiausia priežastis, paskatinusi mane sukurti šį filmą.
Mano tėvai – amerikiečiai. Tėtis – žydų kilmės, o mama – japonų. Mano vaikystė prabėgo Japonijoje. Man artima ši istorija.
– Kodėl Ch.Sugihara taip smarkiai veržėsi į Maskvą? Juk ir Kaunas buvo pasirinktas dėl Sovietų Sąjungos, kuri jį paskelbė persona non grata, kaimynystės.
– Žiūrint iš geopolitinės perspektyvos, tai buvo labai įdomus laikas. Rusija buvo pirmoji didelė komunistinė valstybė, ir niekas negalėjo nuspėti, kaip ji gyvuos. Filme pasakojami įvykiai nutiko anksčiau nei George'as Orwellas išleido „Gyvulių ūkį“.
Net JAV prezidentas Harry S.Trumanas yra pasakęs, kad jis būtų komunistas, jei tas komunizmas veiktų taip, kaip deklaruojama.
Utopinė visuomenė, kurioje visi lygūs, – tai skamba puikiai. Kaip ir gerai išreklamuota mašina atrodo puiki, kol pats neatsisėdi prie jos vairo.
Filme įkaušęs Ch.Sugihara prasitaria, kad Rusija yra šalis, pridengta komunizmo skraistės. Jam buvo labai smalsu ten patekti, kilstelėti tą skraistę ir pamatyti, kaip iš tikrųjų ten viskas yra.
– Nenumaldoma Franzo Kafkos „Pilies“ trauka?
– Būtent. Jam buvo labai įdomu pasižvalgyti po tos pilies vidų. Ir, patikėkite manimi, neatsitiktinai filmo pabaigoje japonų diplomato dėka išgyvenęs vyriškis sutinka savo geradarį Maskvoje. Išaiškėja, kad buvęs konsulas ten turi nedidelę prekybos firmą. Iš tiesų? (Ironiškai šypsosi).
Kai Ch.Sugihara po karo grįžo į Japoniją, jo darbas vienu metu buvo susijęs su JAV armijos pašto tarnyba. Jis laisvai kalbėjo keliomis kalbomis. Tarp jų – rusų, vokiečių, anglų. Ar galime patikėti, kad pagaliau patekęs į Maskvą toks žmogus rūpinosi tik prekyba?
Žinoma, filmas yra filmas. Tai nėra įrodymas, kad viskas buvo būtent taip, bet manau, kad mes gana tiksliai perteikėme to meto įvykius.
– Lietuva šiame filme – ideali viso pasaulio šnipų susitikimo vieta. Ar jūsų manymu Baltijos šalys tuo patrauklios ir šiandien?
– Baltijos šalys? Be abejonės! Tačiau kažin ar rasite įrodymų. (Juokiasi).
Net ir aš galiu būti šnipas. Niekuomet neklausiau savo tėčio, ar jis buvo šnipas, kai po karo gyvenome Japonijoje. Bet manau, kad buvo.
Klasikinis herojaus apibrėžimas teigia, kad tai visai paprastas žmogus, kuris susidoroja su neįprastais ir sudėtingais dalykais.
Č.Sugiharos apsisprendimas gelbėti kitus žmones, net jei dėl to teks paaukoti ne tik karjerą, bet ir šeimos gerovę, – daug svarbesnis ir įdomesnis nei unikalių galių turinčio Supermeno žygdarbiai.
Konsulas tikrai ne tas herojus, kuris išsitraukęs automatą stoja prieš penkiasdešimt rusų kareivių, visus juos išžudo ir mirtinai sužeistas juda toliau. Viena – mojuoti vėliava nuo kalno viršūnės, o visai kas kita – būti šnipu ir tyliai dirbti savo vyriausybei, bažnyčiai ar bendruomenei.
- Kokie pirmieji jūsų viešnagės Kaune ir Vilniuje įspūdžiai?
– Praleidau čia penkias dienas. Pirmas įspūdis – labai šalta. Ir labai ramu. Kitas dalykas – žmonės gana mažai šypsosi.
Tačiau kai pabendrauji, tai jie būna labai malonūs ir mielai atsako šypsena į šypseną. Žinoma, kartais prireikia šiek tiek laiko, kol pajunti tą šilumą. Bet aš įsitikinęs, kad tai ir dėl Rusijos įtakos.
Tiesa, jei Lietuvoje, kaip ir Japonijoje, nebūtų šaltų žiemų, tai nebūtų ir metų laikų kaitos, ir tokių puikių lapų spalvų. Kai visuomet šilta, smegenys gali pernelyg apsnūsti. Norisi tikėtis, kad mūsų filmas padės kai kuriems žmonėms atsibusti. Diplomato žmona - „Paskutiniojo samurajaus“ herojė
Japonijos vicekonsulas Lietuvoje Ch.Sugihara 1939–1940 m. rezidavo Kaune, dabartiniame Sugiharos namų-muziejaus pastate. Nepaisydamas rizikos ir nepaklusdamas Japonijos vyriausybės nurodymams jis išdavė 6 tūkstančius tranzitinių Japonijos vizų, kurios leido žydams pabėgti nuo nacių okupacijos ir holokausto.
Pagrindinius vaidmenis filme „Persona non grata“ kuria žinomi japonų aktoriai: diplomatą – T.Karasawa, jo žmoną – aktorė Koyuki, vaidinusi su T.Cruise’u ir K.Watanabe juostoje „Paskutinis samurajus“.
Ch.Sugiharos mylimąją rusę Iriną vaidina lenkų aktorė A.Grochowska, režisieriaus A.Wajdos filme apie Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo lyderį L.Walęsą įkūnijusi jo žmoną.
Japonijos kino teatrus filmas „Persona non grata“ pasieks tik gruodžio mėnesį. Vėliau jį planuojama pasiūlyti Europos ir JAV kino platintojams.
