Prancūzų aktorė L.Seydoux kadaise į kiną pateko per giminystės ryšius (jos senelis Gerard'as vadovauja koncernui „Pathe“, o dėdė Michaelis – prodiuseris ir futbolo klubo „Lille“ prezidentas), bet žvaigžde tapo tik per savo talentą. Tai liudija tokie skirtingi filmai kaip Jessicos Hausner „Lurdas“ ir Raulio Ruizo „Lisabonos paslaptys“, Quentino Tarantino „Negarbingi šunsnukiai“ ir Bertrand'o Bonello „Saint Laurent'as. Stilius – tai aš“. O dabar – ir Samo Mendeso „Spektras“.
– Ar jums buvo svarbu gauti vaidmenį filme „Spektras“?
– Mano motyvacija buvo labai proziška: pirmiausia labai norėjau padirbėti su S.Mendesu, antra, aš alpstu nuo visų filmų apie Džeimsą Bondą, kuriuose vaidina Danielis Craigas. Kita vertus, patekti į bondiadą – didelė garbė.
Šiam serialui jau daugiau kaip pusė amžiaus, o jis nepraranda aktualumo. Jo kūrėjai ne tik sugeba prisitaikyti prie kiekvienos naujos epochos ir įtikti naujai kartai, bet ir diktuoja madas. Bondiana nepavaldi laikui – ji ir yra laikas. Aktoriai dažnai sako sutikę dalyvauti filme todėl, kad jiems patiko scenarijus. Bet aš gavau vaidmenį dar tada, kai scenarijus nebuvo baigtas. Man netgi nedavė jo paskaityti, nes S.Mendesas tobulino kai kurias scenas.
– O kai jūs jį vis dėlto perskaitėte, ar jums palengvėjo?
– Žinoma, juk puiki herojė! Protinga, seksuali, gerai mušasi. Be to, velnių priėdusi. Madlen ne iš karto sutaria su Džeimsu Bondu, bet elektros įtampa tarp jų pulsuoja nuo pat pirmojo susitikimo. Tiesą sakant, aš nesibaiminu šabloniškų personažų, ir jeigu vaidmuo būtų pasirodęs ne toks įdomus, vis tiek būčiau mielai vaidinusi.
– Tai ne pirmas jūsų vaidmuo filme apie šnipus...
– Taip, vaidinau Sabiną ketvirtajame filme „Misija neįmanoma“ ir tam tikra prasme šis vaidmuo padėjo pasirengti bondiadai. Pirmiausia – idėjos prasme: aš tarsi jau nuėjau kelią iki Bondo merginos. Bet jeigu jums atrodo, kad dalyvavimas šiuose filmuose – panašus patyrimas, iš karto užtikrinu: ne.
„Misijoje“ man skirta nedaug ekrano laiko, bet turėjau daug galimybių improvizuoti, o „Spektre“ visiškai kitaip: mano vaidmuo labai svarbus, o S.Mendeso darbo metodas griežtas, jokios saviveiklos.
– Kaip sekėsi dirbti su D.Craigu, jeigu jūs jau alpstate nuo jo Bondo?
– Labai jaudinausi ir turėjau tam pagrindo! Danielis – puikus aktorius, šaunus vyras, nuostabus žmogus. O aš nelabai pasitikėjau savo jėgomis ir maniau, kad nesu pakankamai graži būti Džeimso Bondo mergina. Bet vėliau supratau, kad tai ne taip jau svarbu ir kad mano herojei nereikia būti akinamai gražuolei. Šis vaidmuo kur kas gilesnis ir įdomesnis, negu buvo galima tikėtis.
– Palaukite, sakote, kad esate nepakankamai graži būti Bondo mergina? O jūs kada nors žiūrite į veidrodį?
– (Juokiasi.) Žiūriu ir iš esmės esu viskuo patenkinta. Bet mes visi pripratę prie to, kad Bondas vieną idealią gražuolę iškeičia į kitą. O aš vis dėlto nevisiškai atitinku kanonus.
– Pasakykite tai kompanijai „Prada“, kuri jus pasirinko savo oficialiu veidu!
– Oi, tai baisu, man būna taip gėda, kai prašo reklamuoti grožio produktus! Matyt, tas nepasitikėjimas savimi atėjęs iš vaikystės. Aš buvau kuklus vaikas, visuomet truputį šalinausi aplinkinių, buvau balta varna. Bet, kartoju, neturiu kompleksų dėl išvaizdos! Tačiau ir akivaizdžiu, krintančiu į akis grožiu taip pat negaliu pasigirti. Kaip kita Bondo mergina Monica Bellucci – štai pažvelgi į ją, ir iškart viskas aišku! Pavyzdinis grožis, ir niekur čia nedingsi. Mano grožiui pamatyti reikia lupos.
– Nežinau, nežinau. O ar jūs iš tiesų manote, kad Bondo mergina turi būti idealiai graži?
– Na, gal ne idealiai, bet dažniausiai tai visiškai stereotipinė herojė. Vos tik ji pasirodo kadre, iš karto aišku, kad jos laukia greitas seksas su Bondu ir galbūt tokia pat greita mirtis. Laimė, šį kartą viskas kitaip. Mergina reikalinga ne kaip statistė, o tam, kad dalyvautų sudėtingose politinėse intrigose. Ji lygiavertė Bondui, maža to, jis jai apskritai nereikalingas. Ji turi savų gyvenimo planų ir pati pajėgi su jais susidoroti. Madlen, ko gero, didžiausia feministė iš visų Bondo merginų.
– Ar tiesa, kad jūsų pirmasis susitikimas su S.Mendesu visiškai nenusisekė?
– Taip, aš pamiršau savo replikas. Stovėjau kaip mokinukė, žvalgiausi į visus ir lapsėjau akimis. Dėl visko kaltinu scenos baimę. Na, ir bokalą alaus – kažkodėl į susitikimą atėjau labai anksti ir pagalvojau: o kodėl gi neišgerti.
– Išties, kam gaišti laiką, jei galima išmesti burnelę?
– Nepamanykite, kad aš visada taip elgiuosi! Ir labai greitai supratau, kad tai buvo nevykusi mintis. Praradau koncentraciją, sutrikau ir viską sugadinau. Bet vėliau suradau jėgų antrą kartą įsiprašyti į aktorių atranką ir gavau antrą galimybę.
– Juk jūs Prancūzijoje – žvaigždė. Ar neatrodo, kad dalyvauti atrankose nelabai atitinka jūsų statusą?
– Norėdami patekti į tokį didžiulį projektą, visi vienaip ar kitaip pereina atranką. Anksčiau aš labai mėgau atrankas – džiaugiausi galimybe pasirodyti ir įveikti konkurentus. Buvo malonu, kad niekas manęs nepažįsta ir niekas nieko iš manęs nesitiki. Dabar padėtis šiek tiek pakito – tie, kurie kviečia mane į peržiūrą, dažniausiai jau būna matę filmus, kuriuose vaidinu. Kuo garsesnė darausi, tuo didesni jų lūkesčiai, o tai baisiai nervina.
– Ir kaip nuraminate nervus? Alumi?
– Na štai – prasideda, pati susikūriau girtuoklės reputaciją. (Juokiasi.) Tiesiog reikia išmokti jaudulį panaudoti savo labui. Aktoriui visai natūralu nervintis, ir nesvarbu, ar per peržiūrą, ar scenoje per spektaklį, ar filmavimo aikštelėje priešais kamerą. Man regis, panašią būseną patiria rašytojai: sėdi priešais tuščią lapą, kurį būtina užpildyti, bet ne visada yra kuo. Todėl jaudulys kartais išeina į naudą – atrandi išteklių, kurių esant anksčiau nė neįtarei. Galima sakyti, baimė gali tapti tavo geriausiu draugu. Ji įkvepia, todėl neverta jos vyti alkoholiu.
Parengė Milda Augulytė
