S.Žalneravičiūtės tyrimo rezultatas – Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaryta paroda „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“.
Tai gausiai dokumentuotas pasakojimas apie sostinės kino teatrus nuo carinės Rusijos laikų iki XXI amžiaus, nuo pirmųjų viešų „judančių fotografijų“ seansų XIX amžiaus pabaigoje iki šių dienų 3D juostų.
Pirmas seansas – sode
Pirmasis stacionarus kino teatras Vilniuje buvo pavadintas „Iliuzija“ arba „Iliusion“. Netrukus šis žodis tapo kino teatro sinonimu.
„Iliuzija“ Didžiosios gatvės dešimtajame name buvo atidaryta 1907 metais, tačiau kinas Vilnių pasiekė gerokai anksčiau.
1895 metų gruodį brolių Auguste’o ir Louis Lumiere’ų rodomas traukinio atvykimas sužavėjo Paryžiaus publiką, o jau po pusmečio, 1896 metų vasarą, tais vaizdais mėgavosi ir vilniečiai. Pirmasis vadinamojo animatografo, arba gyvosios fotografijos, seansas įvyko mediniame paviljone miesto Botanikos sode (dabar – Bernardinų sodas).
Panašiu metu trumpučiai filmukai buvo rodomi ir kitame stacionariame paviljone, kuris stovėjo Lukiškių aikštėje. Dar nebuvo nei elektrinių projektorių, nei specialiųjų ekranų. Užtekdavo baltos paklodės, tamsios patalpos, ir publika gausiai plūdo pasižiūrėti nematytos naujovės.
Tuo metu kino seansai priminė keliaujančių iliuzionistų ar kitų klajojančių artistų pasirodymus. Mediniame Lukiškių aikštės paviljone veikė kino teatras „Čary“ („Kerai“), vėliau atsirado „The Phenomenon“. Jie publikos laukdavo tik šiltuoju metų laiku.
Kai 1903 metais pradėjo veikti Vilniaus elektrinė ir atsirado galimybė steigti stacionarius kino teatrus, jie tapo panašesni ne į cirką, o į teatrą.
Tačiau medinių sezoninių kino teatrų tradicija gyvavo dar ilgai. Sovietmečiu dabartiniame Bernardinų sode veikė miestiečių itin mėgstamas medinis kino paviljonas „Vasara“.
Šokti tango – ištvirkimas
Pirmasis Vilniaus kino teatras „Iliuzija“ įsikūrė antrame Didžiosios gatvės namo aukšte, o jo salėje tilpdavo pora šimtų žiūrovų. Po kelerių metų toje pačioje gatvėje buvo atidarytas tuo metu didžiausias Lietuvoje kino teatras, įrengtas atskirame name.
Šis Richardo Sztremerio kino teatras buvo vadinamas šeiminiu, tačiau tuomet niekas dar nekūrė specialių filmų vaikams. To meto spaudoje galima rasti pasipiktinusių žiūrovų laiškų, kad vaikai įleidžiami į kino seansus, kuriuose rodomi tango šokėjai. Tokie vaizdai laikyti mažamečių tvirkinimu.
Įdomu, kad R.Sztremeris ne tik rodė, bet ir pats kūrė kino filmus apie Vilnių. Pažįstami vaizdai ekrane – viena publikos priviliojimo priemonių.
Dabartinės Filharmonijos vietoje veikęs Miesto kino teatras, kurį 1924 metais įsteigė Vilniaus magistratas, buvo skirtas švietimo reikmėms. Jo pagrindinė publika – moksleiviai ir kareiviai. Tačiau būtent čia buvo galima pamatyti ne tik kiną, bet ir kovos menus – imtynes.
Beveik visi XX a. pradžios kino teatrai veikė pačiame miesto centre. Daugiausia jų buvo dabartinės Rotušės aikštės prieigose, tačiau naujasis Georgijaus prospektas (dabar – Gedimino prospektas) taip pat viliojo kino teatrų savininkus.
1908 metais pačioje prospekto pradžioje įsikūrusi „Fantazija“ laikoma pirmuoju specialiai pastatytu kino teatru Vilniuje.
Pasak S.Žalneravičiūtės, vienas didžiausių atradimų, pradėjus tyrinėti sostinės kino teatrų istoriją, buvo tai, kad išaiškėjo, jog nei kino technikos, nei pačių kino teatrų įrengimo srityse Vilnius niekada nebuvo atsilikęs nuo europinių tendencijų.
Kino pramogos – pagal kišenę
Kinas buvo verslas, todėl kino teatrų savininkai visais laikais stengdavosi suvilioti žiūrovus ir technikos naujovėmis, ir čia pat grojančiais muzikantais ar už ekrano nebyliojo filmo tekstą skaitančiais aktoriais.
Pavyzdžiui, „Fantazija“ garsėjo nuosavu orkestru ir neblogu bufetu, kur buvo galima išgerti kavos su saldumynais.
Dabartinio Nacionalinio dramos teatro vietoje veikęs Liutnios teatras tam tikromis dienomis virsdavo Bronislavo kino teatru. Čia buvo 700 vietų žiūrovų salė, balkonai, ložės.
Didžiausias ir puošniausias kino teatras XX a. pradžios Vilniuje buvo Pirmojo pasaulinio karo metais tarp dabartinių Vilniaus ir Jogailos gatvių įsikūręs „Helios“. Jo salėje tilpo net 1000 žmonių.
Su „Helios“ savo prabanga ir repertuaru konkuravo kino teatras „Holivudas“, kuris buvo įsikūręs dabartinio Mažojo teatro vietoje.
Tačiau ir miesto varguoliai norėdavo pasižiūrėti filmų. Jiems buvo skirti specialūs kino teatrai. Be jau minėto Miesto kino teatro, kuriame bilietai buvo gerokai pigesni ir kainavo 25–50 grošų, buvo vargšams skirtas Kalvarijų kino teatras, už kurio bilietą tekdavo atiduoti vos 10 grošų.
Tiesa, ten dažniausiai būdavo rodomi ne tikri filmai, o iš įvairių kitur naudotų juostų gabaliukų (likučių) suklijuotos kino mozaikos.
Suklestėjimas ir žlugimas
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai buvo nusprendę Vilniuje pastatyti net tris naujus medinius surenkamus kino teatrus. Tačiau pastatė vos du – Gedimino prospekte ir prie geležinkelio stoties. Antrasis sudegė po mėnesio, o pirmasis, įkurtas šalia buvusio „Dainavos“ restorano, veikė ir pokariu.
Įdomu, kad miestiečiai nesiskundė, jog jiems prieš langus išdygo tokia didžiulė medinė daržinė. Bet kai visai netoliese, pirmajame gyvenamojo namo aukšte, buvo įkurtas „Planetos“ kino teatras, dabartinė „Skalvija“, skundų sulaukta nemažai.
Jau XX a. pradžioje kinas Vilniuje surinkdavo daugiau žiūrovų, nei visos kitos pramogos kartu sudėjus. Sovietmečiu, kai kinas buvo oficialiai paskelbtas pačiu svarbiausiu menu, kino filmus buvo galima pasižiūrėti ne tik centre, bet ir naujuose miesto rajonuose – Žirmūnuose, Lazdynuose, Naujojoje Vilnioje, šalia Vingio parko, kitur.
Įdomu, kad į Vaduvos gatvę iš Gedimino prospekto perkeltas surenkamo vokiečių kino teatro pastatas išliko iki šiol. Iš pradžių jame veikė kino teatras „Paneriai“, šiuo metu ten – „Iki“ tinklo parduotuvė.
Krizė Vilniaus kino teatrus ištiko ne per karą, o per dainuojančią revoliuciją devintajame XX a. dešimtmetyje, sutapusią su smarkiu naujųjų technologijų šuoliu.
Parodos rengėjai sąmoningai ignoravo videosalių ir videonuomos punktų suklestėjimo laikus. Mat, jų manymu, būtent vaizdo kasetės numarino daugumą Vilniaus kino teatrų.
Vienintelis tą laiką menantis eksponatas – architekto Gedimino Baravyko projektas, laimėjęs antrąją vietą 1986 metų konkurse stereovideosalei, kuri turėjo atsirasti Tilto gatvėje.
* * *
Dabar kino teatrų – dešimtkart mažiau
Parodos kuratorė S.Žalneravičiūtė Vilniuje aptiko net 50 vietų, kur buvo rodomas kinas. Parodoje pristatomas jų žemėlapis.
Šiuo metu sostinėje – 5 oficialūs kino centrai. Trys iš jų – multipleksai su daugybe kino salių, kuriose naudojamos naujausios technologijos. Miesto centre yra du nekomerciniai kino teatrai – „Skalvija“ ir „Pasaka“.
