Tačiau jam pavydėti išdrįstų tik drąsiausi, nes jo asmeninį gyvenimą nuolat lydėjo skausmingi, dažnai tragiški įvykiai. Jie taip susipynę su jo filmais, kad sunku atskirti, kur tikrovė, o kur kūrėjo vaizduotė.
Gruodžio 4-13 d. sostinės „Skalvijos“ kino centras kartu su Lenkijos institutu Vilniuje parodys išsamią R.Polanskio ankstyvųjų filmų retrospektyvą – 8 ilgo metro vaidybinius filmus ir rinktinę trumpametražių, sukurtų garsiojoje Lodzės kino mokykloje, programą.
Siūlome kino apžvalgininkės Mantės Valiūnaitės recenziją apie vieną garsiausių R. Polanskio filmų „Rozmari kūdikis“ („Rosemary‘s Baby“, 1968 m.), kuris režisieriui atnešė neįtikėtiną sėkmę.
* * *
Paranoja ir sąmokslas – temos, nuklojančios visa R.Polanskio kūrybą. Nors jo filmografijoje su kaupu kitų temų, skirtingų siužetų ir žanrų, minėtųjų temų įtaigus atskleidimas išskyrė R.Polanskį kaip unikalų braižą turintį režisierių. Jo veikėjai ir veikėjos ne viename filme vaduojasi iš juos saistančių iliuzijų, haliucinacijų ar fiziškai apčiuopiamų pavojų. Bene visi filmai sukuria klaustrofobišką atmosferą, kuri ne tik veikėjui/ai, bet ir žiūrovams ilgainiui tampa nepakeliama.
Pirmasis R.Polanskio filmas Holivude, po „Paramount“ studijos sparneliu, atnešė jam prestižinio režisieriaus statusą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Lenkų režisierius jau buvo nufilmavęs savo debiutinį ilgo metro filmą „Peilis vandenyje“ (1962 m.) Lenkijoje ir du filmus Anglijoje: filmą su Catherine Deneuve „Pasibjaurėjimas“ (1965 m.) ir Berlyno pagrindiniu prizu apdovanotą „Akligatvis“ (1966 m.). „Paramount“ gamybos vadovas Robertas Evansas, susižavėjęs R.Polanskio kūriniais, numatytai Ira’os Levino romano „Rozmari kūdikis“ ekranizacijai iškart pasiūlė Europoje jau gerai pažįstamą jaunąjį lenkų režisierių. R.Evansas priėmė ir kitą drąsų sprendimą – pagrindiniam vaidmeniui pasiūlė dar visai jauną ir kine beveik nevaidinusią Mia Farrow. Šie du drąsūs sprendimai pateisino riziką, nes būtent R.Polanskio drąsa ir kūrybingumas ir neužmirštama M.Farrow vaidyba sukuria vieną realistiškiausių siaubo trilerių.
Amerikoje siaubo filmai retai laikytini išskirtiniais. Nelygu dešimtmetis, siužete keičiami siaubą keliantys šaltiniai, bet juose nereikėtų tikėtis novatoriškos kino kalbos. Tad „Rozmari kūdikis“ pakyli patį siaubo žanrą, priartina jį prie realistinio stiliaus ir išvengia monstriško grėsmės šaltinio vaizdavimo ekrane.
Rozmari ir Gajus (Johnas Cassavetesas) įsikelia į naują būstą, kaip vėliau paaiškėja, legendomis apipintame name. Pats namas, kaip ir dera siaubo filmams, tampa vienu iš siaubą keliančių elementų. Porelė sėkmingai įsikuria, susipažįsta su kaimynais ir planuoja kūdikį. Šią amerikietišką idilę po truputį ima griauti prasta Rozmari savijauta, baimė dėl netrukus gimsiančio kūdikio, kaimynų artumas ir netikėtos mirtys.
Įtampa kuriama smulkiomis detalėmis, įtaigia vaidyba ir subtiliai žiūrovo emocijas stiprinančia Krzysztofo Komedos muzika. Filmo dramaturgija pamažu augina įtampą, žiūrovui darosi vis aiškiau, kad Rozmari įtarimai nėra kaip filme „Nuomininkas“ – šizofrenijos kuriami pavojai apie blogą linkinčius kaimynus. Kino kritikas Rogeris Ebertas po filmo premjeros lygino R.Polanskio „Rozmari kūdikį“ su Alfredo Hitchcocko filmu „Įtarimas“ (1941 m.). Pasak jo, R.Polanskis aplenkia „suspence“ karalių, nes scenarijaus įtampą sustiprina sėkminga aktorių vaidyba – žiūrovui įtampa tampa vidine kančia dėl negalėjimo padėti pagrindinei veikėjai. Mes patikime Rozmari baime. Sūkurys aplinkybių ir visų veikėjų gebėjimas atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu metu toks įtikinamas, kad artėjant kulminacijai klaustrofobija pasiekia viršūnę ir tampa nepakeliama žiūrėti į nykstančią Rozmari, kurios blyški veido oda ir juodi paakiai gąsdina labiau nei už sienos giedamos šėtono kongregacijos giesmės.
Vienas puikiausių kadrų, kuris blyksteli ir visam laikui išlieka atmintyje, – Rozmari griebia iš virtuvės peilį, slepiasi nuo namo užsukusio vyro ir peiliu sustabdo lovelės siūbavimą, kuris galėtų išduoti jos naktinį žygį ieškant kūdikio. Jau minėta klaustrofobija R.Polanskio filme kuriama ne tik beveik neišleidžiant pagrindinės veikėjos į gatvę, tačiau išlaikoma ir keliuose jos išėjimuose į miestą. Paties R.Polanskio nufilmuota scena, kai Rozmari eina gatve, į ją važiuojančių taksi mašinos, realūs vairuotojų šūksniai ir praeivių žvilgsniai net ir šią atvirą miesto sceną paverčia vis siaurėjančiu koridoriumi.
Prieš beveik penkiasdešimt metų sukurtas filmas lieka nesenstelėjęs. R.Polanskiui preciziškomis mizanscenomis, be jokių specialiųjų efektų pavyksta įkurdinti realią grėsmę kaip niekad arti, tiesiog už sienos gyvenančių kaimynų susibūrimuose. Tarsi sapno scenoje, kurioje Rozmari sušunku, jog tai išties ne sapnas, – riba tarp sapno ir tikrovės, paranojos ir tikro pavojaus Holivudo kine dar niekada iki tol nebuvo taip taikliai ir įtaigiai perteikta.
„Rozmari kūdikis“ bus rodomas gruodžio 5 d. 20 val. 30 min. ir 11 d. 17 val. 20 min. „Skalvijos“ kino centre Vilniuje.
