Pagrindiniu raktu į šį filmą išlieka jo scenarijaus autoriaus Roberto Towne’io legendinė frazė, kad pavadinimas sufleruoja visai ne vietą, kurioje vyksta veiksmas, o vidinę būseną („It’s a state of mind“). Tai būsena, kai iki galo nesupranti ir nepajėgi kontroliuoti to, kas vyksta aplinkui, net jei esi Jacko Nicolsono vaidinamas buvęs policininkas, o dabar sėkmingas privatus seklys Džeikas Gitis.
Atmetęs įtakingo prodiuserio Roberto Evanso pasiūlymą parašyti scenarijų pagal Francis'o Scotto Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“, scenaristas už kone dešimteriopai mažesnę sumą R.Evansui pasiūlė savo istoriją „Kinų kvartalas“, kuri vėliau jam pelnė „Oskarą“ ir į kino istoriją įrašė kaip vieną geriausių visų laikų scenarijaus autorių. Los Andžele gimęs R.Tawne’is savo miestą mato visai kitaip, nei daugelis kitų filmų kūrėjų, gražinačių gyvenimą legendinėje Amerikos pietvakarių pakrantėje. Pagrindinę idėją apie kapitalizmo ydą, besąlygišką gobšumą, įkvėpė tikri ketvirtojo dešimtmečio įvykiai.
Garsus inžinierius Williamas Mulhollandas (užšifruotas „Kinų kvartalo“ veikėjo Holis Malrai varde) išrado stebuklą – į dykumoje stūksantį tuo metu dar nedidelį miestą iš kalnų viaduku atvedė vandenį ir nulėmė tolimesnį jo klestėjimą. Tačiau R.Towne’į domina ne herojiška istorija, o jos užkulisiuose vykusios nešvarios politinės machinacijos ir miestą jau tuomet valdžiusios blogio struktūros. Kaip ir kiekvienoje film noir dramoje vien nusikaltimo mįslės nepakanka, šio filmo femme fatale yra Faye Dunaway vaidinama ponia Malrai, seklį pasamdanti, kad apgintų savo nužudyto vyro atminimą. Pagal žanro kanoną, ji neatskleidžia visos tiesos iš karto. Todėl Gitis filme turi įminti dvi mįsles – miesto vandentiekio aferą ir paslaptingosios savo užsakovės, kuriai, be abejonės, įsiplieskia romantiški jausmai, šeimos peripetijas.
Tačiau kalbant apie filmo scenarijų negalima nepaminėti jo režisieriaus, R.Polanskio, kuris į Holivudą sugrįžo (beje, paskutinį kartą) po penkerių metų pertraukos, dar akivaizdžiai slegiamas tragiškos jo šeimos žmogžudystės. Kuo režisierių sudomino taisyklingai pagal žanro kanoną suręstas scenarijus apie Los Andželo vandentiekio skandalą? Galimybė polemizuoti [tačiau ne taip drastiškai kaip Robertas Altmanas savo postmoderniame film noir „Ilgas atsisveikinimas“ (1973 m.)] su kino žanru? O galbūt jo paties jausmai, primenantys detektyvo Gitis būseną „kinų kvartale“? Svarbu tai, kad tragiška filmo pabaiga filme atsirado būtent jam perrašius scenarijų.
Privatus detektyvas yra modernaus miesto elementas. Dar pirmojoje XIX a. pusėje vykstant sparčiai urbanizacijai, kai panosėje vykdomi nusikaltimai tapo nesusekami, detektyvas buvo „išrastas“ tam, kad atkurtų tam tikrą tvarką, įrodytų, kad blogio suktybės gali būti išaiškintos, o gyvenimas ir apskritai visas pasaulis dar gali turėti prasmę. Kitą vertus, dar Edgaras Alana Poe savo novelėje „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ (1841 m.), laikomoje pirmąja modernia detektyvine istorija, pasufleravo vėlesnio detektyvinio žanro kine posūkį film noir keliu: rašytojas sakė, kad detektyvo herojus yra šių dienų Edipas – išsprendžiantis Sfinkso galvosūkį tik tam, kad vėliau taptų žiaurios neteisybės įrankiu ir būtų pasmerktas likusį gyvenimą kęsti sielvarte.
„Kinų kvartalas“ nukelia į 1937 m., laikus, kai detektyviniai romanai ir filmai buvo laikomi žemos klasės pramoga. Kine šį nusistatymą pakeitė R.Polanskio filme netikėtame blogiečio vaidmenyje atsirandantis Johnas Hustonas, savo filme „Maltos sakalas“ („The Maltese Falcon“, 1941 m.) sujungęs įtampą, mistiką, romantiką ir kertinius detektyvinio žanro elementus. Kruopščiai atkurdamas to meto dvasią R.Polanskis, viena vertus, filme demonstruoja žinias apie žanro raidą, kita vertus, išlieka nepaprastai modernus.
Privatus detektyvas turi būti vienareikšmiškai tobulas: kartais tiesmukas ir negailestingas, kartais kasdieniškas ir šmaikštus, bet svarbiausia – visuomet lankstus, kad išliktų geriausias bet kuriame pasaulyje: aukštuomenės, kuriai dirba, darbininkų klasės, kurią supranta ir užjaučia, ir savo paties individualiame pasaulyje, pakibusiame tarp sėkmės ir tragizmo. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje kine buvo ryškus siekis deherojizuoti herojus. F.F.Coppolos „Pokalbis“ („Conversation“, 1974 m.) paneigė ne tik patį seklį, bet ir privertė suabejoti visą tyrimo esme.
J.Nicolsono Džeikas Gitis netrukus po to, kai pradeda tyrimą, atsiranda akligatvyje (tiksliau aklikanalyje). Privatų seklį, nosį kišantį ne į savo reikalus (peršoka tvorą su ženklu „nėra praėjimo“), režisierius ne visai tiesiogine to žodžio prasme iškastruoja. Kai detektyvas savo kailiu patiria, kad miesto vanduo naktimis paslapčia yra pilamas į vandenyną, pažemintas, šlapias ir be batų ropščiasi pro apsauginį barjerą, kurio kitoje pusėje jo jau laukia R.Polanskio vaidinamas klano narys. Už smalsumą sekliui perrėžiama nosis, todėl beveik per visą likusį filmą jis vaidina su veidą dengiančiu baltu raiščiu bandydamas atkurti ne tik pakirstą savigarbą, bet ir profesinę sėkmę.
Tačiau R.Polanskio perrašyta pabaiga paneigia archetipinio seklio, pasaulyje atstatančio gėrio ir blogio balansą, idėją. Kaip finale sako buvęs Džeiko Gitiso kolega – belieka tik pamiršti: „Tai juk kinų kvartalas!“. Tačiau dar geriau nei žodžiai tragiško herojaus liniją iliustruoja lyriškas Jerry’io Goldsmith’o kurtos muzikinės filmo temos trimitas. Ne be reikalo laikomas vienu svarbiausių garso takelių kino istorijoje, jis po filmo dar ilgai rauda žiūrovų galvose.
„Kinų kvartalas“ bus rodomas gruodžio 6 d. 18 val. 30 min. ir 12 d. 20 val. 30 min. „Skalvijos“ kino centre“ Vilniuje.
