Kino klasikos vakaruose filmas bus rodomas dar du sausio sekmadienius: sausio 10 d. (pristatys kino kritikė Mantė Valiūnaitė) ir sausio 17 d. (pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė).
Garsiniam kinui B.Wilderis ne mažiau reikšmingas nei Charlie Chaplinas ar Busteris Keatonas nebyliajam. Vienas ryškiausių komedijų meistrų (darbavosi ir kaip prodiuseris, scenaristas, žurnalistas ir) sukūrė ne vieną filmą, kuris nepaisant bėgančių metų laikosi visų laikų geriausiųjų sąraše. Tarp jų – „Prarastas savaitgalis“ (The Lost Weekend, 1945), „Saulėlydžio bulvaras“ (Sunset Boulevard, 1950) ir, žinoma, milžinišką sėkmę atnešusi komedija „Džiaze tik merginos“.
Ji žymėjo pakilimą ir režisieriaus, ir pagrindinį vaidmenį atlikusios Marilyn Monroe karjeroje. Kalbama, kad jokiame kitame filme kino ikona nebuvo tokia patraukli, viliojanti ir linksma kaip šiame.
„Džiaze tik merginos“ – tai persirengėlių komedija. Šis žanras buvo mėgstamas dar tais laikais, kai paties kino nebuvo. Filmas nukelia į 1929-ųjų Šv. Valentino dieną, kai Čikagoje įvyko gangsterių žudynės. Jų liudininkais tapę muzikantai, norėdami pasislėpti nuo mafijos, apsimeta moterimis ir pradeda dirbti moterų džiazo orkestre. Čia sutinka žavingąją Širdelę, kuri save vadina bebalse dainininke džiazo orkestre.
Kaip rašė kino kritikas Saulius Macaitis, B.Wilderio komedijoje randi ne tik „grynąjį“ humorą, M.Monroe žavesį ir muzikalumą, bet ir lyčių painiavos, transvestizmo temas. Kino režisierius Robas Nixas svarsto, kad greičiausiai to meto publika nepastebėjo nuorodų į laisvą meilę, seksualumą ir apsikeitimą lyčių vaidmenimis dėl filmo dinamikos ir linksmos atmosferos, o galbūt jau buvo tam pasiruošusi.
Bene didžiausia kliūtimi sklandžiam juostos filmavimui tapo M.Monroe. Jos asmeninės problemos ir abejonės savo aktoriniais gebėjimais kėlė nuolatinę sumaištį. M.Monroe ne tik ginčijosi su B.Wilderiu dėl jo kūrybinių sumanymų (siekė, kad filmas būtų filmuojamas spalvotai, kadangi jai nepatiko jos išvaizda nespalvotoje juostoje), bet ir dažnai vėlavo, pamiršdavo savo replikas, reikalavo pakartotinų dublių. Kaip pasakojo B.Wilderis, dėl kiekvieno prasto dublio M.Monroe apsiverkdavo ir tekdavo iš naujo tvarkyti jos makiažą. Todėl kartais prireikdavo net trijų dienų nufilmuoti tam, kam paprastai pakakdavo valandos.
Nepaisant sudėtingo charakterio, M.Monroe režisierius vadino genialia komedijų aktore: „Niekas kitas nebūtų pajėgęs taip gerai suvaidinti Širdelės. Marilyn turėjo tam dovaną, ji jau gimė talentinga.“
Sukurti filmą „Džiaze tik merginos“ B.Wilderį įkvėpė dar 4-ajame dešimtmetyje pasirodęs prancūzų filmas „Meilės fanfaros“, kuriame du bedarbiai muzikantai nuolat keičia kostiumus, kad galėtų įsidarbinti. Galiausiai jie persirengia moterimis, kad būtų priimti į jų kolektyvą.
