Internetą apskriejo sensacija: gyvojo Amerikos klasiko Quentino Tarantino naujasis filmas „Grėsmingasis aštuonetas“ – sovietinio režisieriaus Boriso Barneto filmo „Pusnyse“ kopija.
Portale „Živoj žurnal“ paskelbtas sensacingas tyrimas. Autorius, prisidengęs slapyvardžiu shakko-kitsune, tvirtina: „Nedaug kas žino, kad naujasis Holivudo režisieriaus Q.Tarantino filmas „Grėsmingasis aštuonetas“ – tai 1934 metų sovietinio filmo „Pusnyse“ perdirbinys. Jo scenarijaus autoriai buvo Josifas Prutas ir Michailas Romas, nors galutinai tekstą sustygavo Viktoras Šklovskis. Filmą režisavo B.Barnetas.
Filmo veiksmas vyksta 1920 metų gruodį kažkur Urale. Charkovo ČK bendradarbis Semionas Sajenka (aktorius Michailas Žarovas) per visą šalį veža į teismą Charkove kairiųjų eserų teroristę Verą Kaliužnają (aktorė Ada Voicik). Kaip tik Charkove moteris padarė kruviną nusikaltimą, nukreiptą prieš sovietų valdžią.
Sniegu užverstoje perėjoje jų roges, kurias valdo vežikas sentikis (aktorius Vladimiras Uralskis), sustabdo. Ant kelio stovi Trockio šarvuotojo traukinio kavaleristo mundurą vilkintis raudonasis komisaras Moiša Gološčiokinas. Jis paprašo jį pavėžėti iki artimiausios sodybos, nes artėja pūga. Sajenka prisimena jį iš seno pokalbio apie paties Lenino laišką, kuriame vadas Gološčiokiną vadina savo asmeniniu draugu ir giria už drąsą. Gološčiokiną puikiai suvaidino Lenino premijos laureatas Leonidas Liubaševskis.
Vėliau pakeliui jie paima Mitrofaną Ščiusį – kazoką, Dono didžiosios kariuomenės papulkininkio sūnų. Jo žodžiais tariant, jis atliko atgailą, perėjo į sovietų valdžios pusę ir dabar vyksta į paskyrimo vietą Rostovo srityje, kur jam pažadėta kolūkio pirmininko vieta. Tai – pirmasis Piotro Glebovo („Tykusis Donas“, „Pakelta velėna“) vaidmuo.
Sodyboje, kitaip nei laukta, juos pasitinka ne vaišinga šeimininkė „chocholė“ Gorpynia (aktorė Ema Cesarskaja), o netikėtai marga kompanija. Vietoje Gorpynios ūkyje liko niaurus Mahometas (aktorius Vladimiras Zeldinas). Prie židinio sėdi Vrusilovas, caro armijos atsargos generolas ir, atrodo, baltasis emigrantas, grįžęs į tėvynę ieškoti sūnaus, žuvusio traukiantis Kolčiakui, kapo. Jį suvaidino emigrantas Aleksandras Vertinskis, sutikęs dalyvauti projekte už pažadą leisti sugrįžti į tėvynę (galiausiai tai atsitiko tik penktajame dešimtmetyje).
Ypač svetingai keliauninkus sutinka šiose apylinkėse neįprastai elegantiškas vokietis – Peteris Reisneris. Jį suvaidino Andrejus Faitas. Pasirodo, jis – vokiečių komunistas internacionalistas, persikėlęs gyventi į Sovietų Rusiją ideologiniais sumetimais. Netikėtas sutapimas – jis taip pat vyksta į Charkovą, nes gavo paskyrimą į vietos prokuratūrą.
Kampe niauriai geria naminę atlapaširdis varovas iš Baikalo stepių (aktorius Borisas Andrejevas). Ypač vertėtų pabrėžti Nikolajaus Čerkasovo, pirmą kartą gyvenime suvaidinusio neigiamą personažą, nedidelį, bet svarbų vaidmenį (Pogrindininkas).
Dėl pabjurusių orų atsitiktiniams kaimynams teks praleisti sodyboje keletą dienų, ir įtampa didėja. Personažai prisimena tarpusavio nuoskaudas ir praeities nuodėmes. Pavyzdžiui, komisaras Moiša Gološčiokinas gana agresyviai reaguoja į nuolat kartojamą žodį „žydas“ ir prisimena, kaip baltieji masiškai korė žydus ant žibintų. Atsakydamas į tai kazokas Ščiusis vadina neva Lenino laišką klastote ir visiems susirinkusiesiems primena kruviną komisaro vaidmenį per baltųjų čekų sukilimą, kai dėl jo klaidingo įsakymo žuvo 27 darbininkai revoliucionieriai.
Įtampa didėja dėl Sajenkos įtarimų, kad buvę jo suimtosios bendražygiai iš kairiųjų eserų partijos gali pabandyti ją išlaisvinti. Jis mano, kad tarp žmonių, atsidūrusių kartu su juo sodyboje, slepiasi Veros bendrininkai.
Įsimena muzikinis epizodas, kai eserė, atsitiktinai name radusi gitarą ir norėdama sumažinti įtampą, dainuoja dainą „S odesskogo kičmana“.
Tačiau pabaigoje socialistinis teisingumas laimi ir, palikęs kelių revoliucijos priešų lavonus, Sajenka išveža Verą į būsimojo teismo vietą.
Stalinui filmas nepatiko (be kita ko, ir dėl to, kad personažai, per Pilietinį karą kovęsi skirtingose pusėse, parodomi vienodai žiaurūs). Ekranų nepasiekė ir supuvo saugykloje Belyje Stolbuose.
Ilgą laiką manyta, kad jis dingo, tačiau praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo surastas 15 minučių ištrauka, kuri buvo perduota Kino muziejui. Deja, atleidus Naumą Kleimaną iš muziejaus direktoriaus pareigų ir atėjus į jo vietą žmogui, kuris laikosi kitokios veiklos koncepcijos, šis saugojimo vienetas vėl dingo.
Dešimtajame dešimtmetyje šios juostos perdirbinį (remdamiesi V.Šklovskio sąsiuviniais) planavo kurti bendraautoriai Lucikas ir Samoriadovas, tačiau galiausiai šio projekto atsisakė. Tačiau jų įdirbis pravertė kuriant puikų 1998 metų filmą „Pakraštys“.
Patiklieji užkibo ant kabliuko
Žmonės, gerai žinantys kino istoriją, jau iš A.Vertinskio suprato, kad visas šis „tyrimas“ – melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio, guvaus proto žaidimas, pokštas. Negalėjo šansonjė ir aktorius nusifilmuoti sovietiniame filme jau vien todėl, kad niekas jo nebūtį įleidę į SSRS, kol jis oficialiai negrįžo iš emigracijos. B.Barneto filmografijoje nebuvo jokio filmo „Pusnyse“, o tekstą iliustruojantys kadrai paimti iš kitų filmų. Tačiau patiklūs žmonės, nesivarginatys tikrinti faktus, dalijasi šiuo kinotyriniu esė ir pučia sensaciją.
Bet galima būti ramiems: Q.Tarantino nieko nevogė. „Grėsmingasis aštuonetas“ gali patikti, gali nepatikti, bet originalumo iš šio filmo tikrai neatimsi.
Parengė Milda Augulytė
