Į Baltijos universiteto 70–ųjų metinių minėjimą ir filmo peržiūrą, vykusią Čikagoje esančiame Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, savaitgalį rinkosi ypatingi svečiai. Plojimais buvo sutikti buvę šio universiteto studentai, dabar jau garbingo amžiaus senjorai.
Tiesa, šio išskirtinio universiteto studentų susirinko vos keliolika. Buvusių bendramokslių grupelėje – dešimt lietuvių ir tik keli latviai. Į renginį atvykusi filmo autorė, estų kilmės dabar Amsterdame gyvenanti žurnalistė H.Merits šiltai sveikinosi su savo herojais. Pasižiūrėti filmo atvyko ir Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas bei bei Estijos garbės vicekonsulas Siimas Sootas.
Filme lietuviai Pranas Jurkus ir Aldona Šmukštienė kartu su dar keliais buvusiais latvių ir estų kilmės studentais pasakoja savo prisiminimus apie tai, kaip jie, pasitraukę iš gimtinės, gyvendami pusbadžiu Vokietijos pabėgėlių stovyklose, gavo unikalų šansą studijuoti universitete. Tai buvo jaunų žmonių galimybė pradėti kurti kitokią ateitį nei ta, kurią jiems buvo parengę Lietuvą okupavę sovietai.
Pastariesiems Antrojo pasaulinio karo pabaigoje artinantis link Lietuvos, Latvijos ir Estijos, iš šių Baltijos šalių į Vakarus pasitraukė per 200 tūkstančių žmonių. Apgyvendinti Vokietijoje įkurtose stovyklose, jie ten ėmė kurti savo mokyklas, gimnazijas. Jauni žmonės norėjo studijuoti, tačiau patekti į Vokietijos universitetus buvo sunku. Kitataučiams juose buvo skirta tik 10 procentų vietų.
Vokietijoje esančioje britų okupuotoje zonoje gyveno daugiau nei pusantro šimto iš Baltijos šalių pasitraukusių aukštųjų mokyklų dėstytojų, profesorių, docentų. Taip pat per 1300 studentų. Akademinės bendruomenės atstovai nusprendė įkurti universitetą Vokietijos stovyklose gyvenantiems jaunuoliams.
1946 metų pradžioje pradėjo veikti Baltijos universitetas. Vienas iš steigėjų buvo lietuvis profesorius Vladas Stanka. Kurį laiką jis buvo ir universiteto prezidentas. Per trejus gyvavimo metus universitetas 11 kartų keitė savo pavadinimą ir du kartus vietą.
Ši aukštoji mokykla pradėjo veikti Hamburge kovo mėnesį. 210 dėstytojų ir 18 tarnautojų du mėnesius dirbo be atlyginimo. Iš okupacinės valdžios jie gaudavo 270 reichsmarkių, už kurias juodojoje rinkoje galima būdavo įsigyti du pakelius cigarečių.
Baltijos šalių studentai ir dėstytojai buvo apgyvendinti Hamburgo zoologijos parko teritorijoje esančiuose barakuose. Pastarieji karo metais buvo skirti dirbantiems belaisviams. Baltijos universitete teisę, ekonomiką, mediciną, filologiją ir kitas specialybes studijavo per 2000 studentų. Tačiau studijas baigė tik 76, iš jų 17 lietuvių. Tarp dėstytojų buvo ir lietuviai broliai Myklolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos.
„Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška, toks gerbiamas žmogus, beveik legenda, irgi, kaip ir kiti dėstytojai, valgydavo su mumis iš to paties katilo, vaikščiodavo tais pačiais koridoriais“, – filme pasakoja buvę studentai.
1947 metais Baltijos universitetas buvo perkeltas į Pinebergą ir ten veikė iki 1949 metų. Kaip tik tais metais prasidėjo masinė emigracija iš pabėgėlių stovyklų į Ameriką, Kanadą, Australiją. Baltijos universitetas buvo unikalus reiškinys. Buvo minčių jį perkelti į JAV, tačiau šio plano nepavyko įgyvendinti.
„Mes, buvę Baltijos universiteto studentai, iki šiol kovo 14 dieną susirenkame ir švenčiame jo įkūrimo metines. Tačiau kasmet mūsų lieka vis mažiau“, – sakė į H.Merits filmo peržiūrą atvkęs 88–erių Čikagos gyventojas P.Jurkus. Jis patikino, kad Baltijos universitetas davė puikią pradžią tolesnėms jo studijoms. P.Jurkus vėliau mokėsi teisės keliuose Vokietijos ir Amerikos universitetuose. Baigęs studijas dirbo pagal specialybę, bet vėliau perėjo į bankininkystę ir tapo vieno Čikagos bankų viceprezidentu.
Į klausimą, kodėl ėmėsi kurti filmą apie Baltijos universitetą, H.Merits nurodė jai labai svarbią priežastį. Filmo autorės tėvas buvo vienas šio universiteto studentų. Apie šį faktą H.Merits sužinojo praėjus nemažai laiko po tėčio mirties.
„Kai jis mirė, aš buvau labai jauna. Tik gerokai vėliau radau jo studijų knygelę. Kadangi tėčio jau nebebuvo, informaciją apie šį unikalų reiškinį – Baltijos universitetą – rinkau iš kitų šaltinių: skaičiau bibliotekose, ieškojau likusių filmuotų dokumentinių kadrų, kalbinau dar gyvenančius studentus. Filmui medžiagos ieškojau Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje ir, žinoma, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“, – sakė H.Merits.
Autorė sakė, kad filmą kurti pradėjo neturėdama pakankamai pinigų. Tačiau reikėjo skubėti, nes žmonių, kurie dar ką nors prisimena ir gali papasakoti, kasmet likdavo vis mažiau. Filmuota istorinė archyvų medžiaga kainavo nepigiai, nepriklausomai žurnalistei kartais ji buvo sunkiai pasiekiama.
„Atsirado nemažai rėmėjų, tarp jų – ir mano vyras“, – šypsojosi H.Merits. Daugelio geranoriškų žmonių padedama, autorė surinko nemažai informacijos ne tik apie Baltijos universitetą, bet ir apie šį svarbų Baltijos šalių laikotarpį, kai dalis tautos bėgo iš savo gimtųjų namų, palikdami viską. H.Merits neatmeta, kad pradėtą darbą tęs ir galbūt apie tai parašys knygą.
Į Baltijos universiteto jubiliejaus šventę susirinkę žmonės turėjo galimybę sužinoti daugiau apie pasitraukusių iš gimtinės lietuvių, latvių ir estų gyvenimą Vokietijos stovyklose. P.Jurkus iš savo surinktų archyvų parengė specialią parodą apie Baltijos universitetą. Balzeko muziejaus Moterų gildijos narė Erika Brooks padovanojo profesoriaus V.Stankos šeimos nuotraukų ir kai kurių dokumentų. Jie taip pat buvo eksponuojami filmo žiūrovams parengtoje ekspozicijoje.
Taip pat muziejuje tebeveikia paroda „No Home To Go To“, parengta šios kultūros įstaigos specialistų. Ją mielai lanko ne tik Baltijos šalių išeiviai, bet ir kiti Amerikos gyventojai.
