Tarptautiniuose kino festivaliuose taip pat matyti naujų, itin aktualių socialinių ar politinių temų eksploatavimas dokumentiniuose filmuose, kurie ilgainiui taps šio konkretaus periodo dokumentais. „Nepatogaus kino“ retrospektyvoje „Holokaustas kine“ septyni skiritngas taktikas pasitelkiantys dokumentiniai filmai, liudijantys vieną sunkiausiai suvokiamų XX a. įvykių Europos istorijoje.
Holokausto vaizdavimas kine visuomet kėlė aštrias diskusijas, tačiau dėmesio šiai temai kine niekuomet nestigo. Susidūrus su ypatingo jautrumo reikalaujančia tema, kiekvienam kino režisieriui kyla daugybė etinių klausimų – ką galima ir ko negalima vaizduoti? Kaip pavaizduoti, regis, neįmanomą įvykį?
Nepavaizduojamo siaubo šešėlis užgula kiekvienos holokaustą liudijančio filmo kadrus. Režisieriai ieško skirtingų būdų, kaip priartėti prie tikslaus ir tuo pačiu jautraus dokumento ir meno kūrinio sukūrimo.
Poetinis Alaino Resnais filmas „Naktis ir rūkas“ (1955) – daugelio kino istorikų ir kritikų nuomone – tobulai susidorojo su šia sunkia užduotimi. Režisierius archyvinę medžiagą jungia su kadrais iš koncentracijos stovyklų praėjus dešimtmečiui. Apleistos vietos byloja ne ką mažiau nei kadrai iš praeities.
Po dviejų dešimtmečių tarptautiniame Berlyno kino festivalyje įvyko filmo „81-mas smūgis“ (Davidas Bergmanas, Jacques'as Ehrlichas, Haimas Gouri, 1975) premjera. Šis filmas pasirinko kiek kitokį žiūros tašką – jame nacistinės Vokietijos susiformavimo ir Holokausto istorija pasakojama vien archyviniais kadrais.
Kompozitoriaus Yossi Mar-Haimo muzika filmui suteikia simfonijos didingumo ir šiurpumo įspūdį. Anonimiški išgyvenusiųjų liudijimai iš Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje įgyja ypatingą svorį, jie byloja už visas Holokausto aukas.
Filmas prasideda berniuko Michaelo Goldmanno-Gilado iš geto pasakojimu: gete vokiečių kareivis jam sudavė aštuoniasdešimt smūgių, kurie vos nenusinešė jo gyvybės, grįžus į Izraelį niekas juo nepatikėjo, tai tapo 81-uoju smūgiu.
Tačiau joks kitas filmas taip nekvestionavo nepavaizduojamybės vaizdavimo kine kaip Claude'o Lanzmanno „Shoah“. Šiame filme apklausiami masinių žudynių liudytojai, išgyvenusieji Varšuvos Getą, taip pat ir kaltininkai.
Šio filmo pagrindu ir tampa interviu – gyvas praeities liudijimas, kuris čia neiliustruojamas archyvine medžiaga ir tampa šnekamosios istorijos dokumentu. Subjektyvi, trauminė atmintis žodine išraiška kreipiasi į žiūrovo patirtį ir vaizduotę, taip atsisakoma vizualinės reprezentacijos to, kas negali būti pavaizduota.
Lietuvos kontekste ypatingai svarbus filmas „Iš miško“ (2004 m.), kuriame atsigręžiamą į Paneriuose vykdytą genocidą. Holokausto tema Lietuvoje vis dar bijoma kalbėti, tad šis filmas tampa itin svarbiu priminimu, visų pirma, lietuviams, kuriems dažnu atveju Holokaustas atrodo toli ir ne mūsų istorijos dalis.
Šiame filme Kazimiero Sakowicziaus 1941-1944 m. rašyto dienoraščio ištraukos sugretinamos su lietuvių ir lenkų, gyvenančių Paneriuose gyvais liudijimais. Padedant lietuvių režisieriui Sauliui Beržiniui, filmo režisieriai apklausė didelę grupę žmonių. Filme atsiskleidžia kaip skirtingai šie tragiški įvykiai suvokiami.
Dokumentinio kino prieigos prie holokausto temos vyrauja nuo objektyvaus, archyvinio žvilgsnio iki labai asmeninių pasakojimų, atsiribojant nuo archyvinės medžiagos ir įsižiūrint į holokausto paliktus gilius pėdsakus savo artimųjų gyvenimuose, nuo reportažinių įžvalgų iki poetinio, stebinčio žvilgsnio. Kad ir kokia taktika ar stilius pasirenkami, ši retrospektyva Lietuvos žiūrovus pakvies į sudėtingus, bet labai svarbius atminties, istorijos ir kino dialogus.
Festivalis „Nepatogus kinas“ vyks spalio 13-23 d.
