„Derrida“ apie prancūzų filosofą Jacques'ą Derrida. „Priesaika“ apie Osamos bin Ladeno vairuotoją Abu Jandalį. „Pilietis Edwardas Snowdenas“ apie JAV žvalgybos agentūrų slaptųjų dokumentų paviešinimą. „9/11 pagal Farenheitą“ apie prezidento George'o W.Busho sukeltą Irako karą.
Į šiuos garsius įvykius pro filmavimo kameros akį žvelgė ir 50 metų amerikiečių kino operatorė K.Johnson. Šiais metais jos filmas „Žmogus su kamera“ („Cameraperson“) skina laurus dokumentinio kino festivaliuose.
K.Johnson užaugo griežtų religinių normų besilaikančioje Septintosios dienos adventistų šeimoje. Nenuostabu, kad jai vis stiprėjo noras pažinti kitokią, už rančos Sietlo valstijoje ribų esančią tikrovę.
Jos raktu į nepažintus pasaulius tapo kino kamera. Per savo karjerą ji filmavo ir režisavo dokumentinius filmus Senegale, Nigerijoje, Bosnijoje, Afganistane, Kolumbijoje ir JAV.
Šiuos geografinius taškus ir gausybę K.Johnson darbų sieja jos jautrumas ir poreikis kalbėti apie žmogaus teises visuose žemynuose. „Žmogus su kamera“ puikiausiai tai įrodo. Lietuvos žiūrovai šį filmą galės išvysti spalio 13-23 vyksiančiame žmogaus teisių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.
– Filmas „Žmogus su kamera“ sudarytas iš visos jūsų per 25 metus sukauptos filmavimo medžiagos. Kodėl nusprendėte imtis tokio filmo? – „Lietuvos rytas“ paklausė K.Johnson.
– Aš neketinau kurti šio filmo. 2009 metais pradėjau filmuoti dokumentinę juostą Afganistane apie dvi afganistanietes paaugles. Kai po trejų metų joms parodžiau sumontuotą medžiagą, viena jų išsigando dėl savęs ir uždraudė tai viešinti.
Buvau apstulbinta ne tik todėl, kad filmavimo metu ji noriai bendradarbiavo, bet ir dėl to, kad tuomet aštuntą mėnesį laukiausi dvynių. Kai praėjo šokas, pamažu supratau, kad ji yra teisi bandydama save apsaugoti.
Socialiniai tinklai viską pakeitė. Mes nebežinome, kokia ateitis laukia mūsų nufilmuotos medžiagos ir nebegalime užtikrinti, kad ji neigiamai nepaveiks mūsų filmuojamų žmonių. Turime prisiimti šią etinę atsakomybę.
Daug kartų nesėkmingai bandžiau paversti Afganistano medžiagą filmu, kol vieną dieną išvykau į kino kūrėjams skirtas dirbtuves.
Vienos sesijos metu kalbėdama apie Afganistaną papasakojau apie mano nufilmuotą sunkvežimį, kuriuo buvo negyvai užtampytas Jamesas Byrdas (1998 metais Teksase įvykdytas neapykantos prieš juodaodžius nusikaltimas: trys Teksaso gyventojai prirakino prie sunkvežimo juodaodį J.Byrdą ir tampė jį miesto gatvėmis, vėliau pusę jo likusio kūno žudikai išmetė priešais afroamerikiečių kapines Jasperse – Red.).
Ši istorija sudomino auditoriją. Kalbėdamasi su jais aš supratau, jog per gyvenimą sukaupiau daugybę tokių istorijų. Ėmiau peržiūrinėti visą savo nufilmuotą medžiagą. Po kelių mėnesių sumontavau tai, ką vėliau pavadinau „Potrauminiu montažu“ - dvi su puse valandos nepakeliamos medžiagos apie genocidą, prievartavimą, mirštančius vaikus.
Pasibaisėjau savimi, kaip galėjau tikėtis, kad žmonės norėtų tai pamatyti. Radome kitą montažo režisierių ir kai jis man parodė, ką sumontavo iš mano medžiagos – apsiverkiau.
Ten pamačiau visas pergyventas džiaugsmo akimirkas, žmones, kuriuos mylėjau ir kurių netekau. Tas variantas, kuris vėliau ir tapo filmu „Žmogus su kamera“, man padėjo suprasti, kad į siaubą visuomet įsipina gėris, artumas ir šiluma.
– Kaip manote, ar dokumentinio kino kūrėjai visuomet turi jausti žmogišką šilumą filmuojamiems personažams?
– Patirtis galiausiai išmokė mane nesijaudinti dėl to, kaip mane priima žmonės, kuriuos filmuoju. Mano didžiausias troškimas yra išmokti mylėti žmoniją – mylėti žmogų, net jei jis ir padarė kažką nepaaiškinamai siaubinga, net jei norėčiau, kad jis atsakytų už savo veiksmus.
Kartais tenka filmuoti žmones, kurie akivaizdžiai meluoja, tuomet siekiu tą melą atskleisti. Sudėtingiausia yra išlaikyti meluojančiųjų pasitikėjimą, kuomet ieškai jų melą išduodančių detalių, atsispindinčių, pavyzdžiui, kūno kalboje.
– Jums teko dirbti su pasaulyje garsiu režisieriumi Michaelu Moore'u, susukusiu „9/11 pagal Farenheitą“. Prisidėjote ir prie Lauros Poitras juostos „Pilietis Edwardas Snowdenas“. Kokie įspūdžiai?
– Kai dirbau su M.Moore'u, kongreso nariai bėgdavo vos tik jį išvydę. Tokią situaciją jis šmaikščiai pakomentuodavo: „Jaučiuosi kaip mokykloje“.
Net ir žinodamas, kad yra nemėgstamas, jis jautėsi patogiai. Tačiau aš žinau, kad kurdamas „9/11 pagal Farenheitą“ jis tikrai kentėjo, nes nuolatos sulaukdavo grasinimų būti nužudytas.
Jis išliko drąsus ir nebijojo rizikuoti, kad atskleistų piktnaudžiavimą savo galia ir buvimu valdžioje. Tai, ką patyriau, vėliau pasikartojo ir dirbant su Laura – filmuojant Gvantanamo kalėjime ir „Pilietį Edwardą Snowdeną“.
E.Snowdenas susisiekė su Laura mums jau įsibegėjus. Deja, filmuoti jo į Honkongą vyko tik Laura, filmo režisierė. Tai man, kaip kino kūrėjai, buvo skaudžiausia patirtis.
Mano dvyniams tuomet buvo tik vieneri. Nei aš, nei Laura nesijautėme visiškai saugios. Žinojome, kad gresia didelis pavojus gyvybei. Todėl prieš vykstant į Honkongą aš turėjau pasirinkti tarp šeimos ir to, kas iš tiesų bus įrašyta į istoriją.
Aš visuomet siekiau užfiksuoti žmonijos istoriją keičiančius įvykius. Labiausiai dėl to, kad vaikystėje buvau auginama pagal griežtus religinius reikalavimus ir dėl to jaučiausi izoliuota nuo pasaulio.
Tą kartą aš suvokiau, kad likti didžiųjų įvykių nuošalyje yra sunkiau nei vykti jų filmuoti ir galbūt pasitikti didžiausią pavojų gyvenime.
– Filme „Žmogus su kamera“ panaudota filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota Alzheimeriu serganti jūsų motina. Ar filmuojant nekilo abejonių dėl jūsų privataus gyvenimo viešinimo?
– Manau, kad aš išdaviau savo mamą, nes ji niekuomet nebūtų sutikusi, kad ją filmuočiau. Ji norėjo paslėpti savo ligą nuo draugų ir artimųjų.
Kai filmavau ją namuose, prisėlindavau su kamera iš pasalų. Jos šiltas bendravimas su manimi lyg ir liudija, kad ji neprieštarauja būti filmuojama, tačiau aš, kaip dukra, žinau, kad ji nenorėjo atsidurti tokioje situacijoje.
Žinojau, kad mama greitai mirs, todėl norėjau ją nufilmuoti savo atsiminimams. Manau, jog parodydama savo sergančią mamą filme aš išdaviau tarp mūsų buvusį artumą. Tačiau tai ir yra dokumentininko darbo esmė – sugebėti išduoti ką tik su didžiausia pagarba įamžintą artumo akimirką.
Tačiau kai esu su savo vaikais ir stebiu juos žaidžiančius, matau ant jų veidų krentančius saulės spindulius ir galvoju, kaip gražu, noriu tai nufilmuoti – sustabdau save.
Manau, kad toks mano veiksmas pakeistų jų tos akimirkos suvokimą. Vietoj kartu žaidžiančios mamos jie pamatytų moterį su filmavimo kamera. Tą patį išgyvenu savo senstančio tėvo atžvilgiu. Noriu filmuoti, kad išliktų atsiminimai apie jį, tačiau jei išsitraukčiau kamerą, tai išsyk mums abiem primintų, kad jam 84 metai ir jis negyvens amžinai.
– Daugelis šiuolaikinių dokumentinio kino kūrėjų dažnai naudoja žiaurius ir abejonių dėl etikos keliančius vaizdus. Jūsų filmuota medžiaga išlieka pagarbi personažų ir žiūrovų atžvilgiu. Kodėl jums svarbu būti ištikimai etinėms vertybėms?
– Etika yra amžinoji sąvoka, kurios suvokimas yra kintantis. Aš kasdien matau, kaip šiuolaikinė vaizdų kultūra peržengia žmogiškumo ribas ir tiesiog nenoriu prisidėti prie šio reiškinio sukeliamo skausmo.
Aš, kaip kino kūrėja, taip pat suprantu daugelio autorių norą išsiskirti savo kuriamais vaizdais, nes jų tiesiog yra tiek daug. Vis dėlto mes privalome elgtis pagarbiai ir dilmavimo akimirką negalvoti apie šlovę, kurią filmuojami vaizdai gali mums atnešti ateityje, nes ateitis tuo metu paprasčiausiai neegzistuoja.
Mes taip pat turime mokytis ir iš savo klaidų – jei jau teko nufilmuoti morališkai netinkamą medžiagą, mes vis dar turime galimybę jos tiesiog nerodyti. Kuriant filmą apie J.Byrdo žmogžudystę buvau nufilmavusi jo rasto kūno nuotraukas, bet priėmiau sprendimą to nerodyti.
– Filmavote pusę savo gyvenimo. Kaip apibrėžtumėte, kas yra filmavimo kamera?
– Filmavimo kamera neabejotinai yra galios objektas. Kamera man leido atsidurti situacijose, į kurias niekaip kitaip nebūčiau patekusi. Kamera dažnai provokuoja situacijas ir veiksmus, kurie paprastai nenutiktų. Kameros dėka mes mąstome apie ateitį – žinome, kad mūsų nebebus, o ką tik užfiksuota akimirka išliks.
Kai filmuoju savo dukrą, galvoju apie tai, kad nesušukavau jos plaukų prieš filmavimą ir štai dabar ji amžiams užfiksuota susivėlusi. Palyginu šiuos kadrus su tais, kuriuse mano mama sako, kad aš turiu susišukuoti, jei noriu filmuoti mus abi.
Šiuose keliuose kadruose išsidėsto mano šeimos trijų kartų moterų istorija. Aš visa tai suvokiau tik peržiūrėjusi filmuotą medžiagą.
Tai dar vienas kameros bruožas – parodyti tai, ko mes nenumanėme esant, nors matėme tai prieš save kiekvieną dieną. Mes net nenujaučiame, kad savo veiksmais parodome kažką apie save, ką kamera pamatė ir užfiksavo. Tai įrankis, kurio pagalba aš pažįstu savo pačios ir pasaulio sąveiką.
* * *
Filmas jungia dokumentiką ir autobiografiją
* Bokso turnyras Brukline. Gyvenimas pokarinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nigerijos pribuvėjos kasdienybė. Intymi asmeninio gyvenimo akimirka. Šios ir daugelis kitų temų persipina K.Johnson filme „Žmogus su kamera“.
* Operatorė šį filmą kūrė visą savo karjerą – 25 metus. Lyg ir atsitiktinių kadrų ir temų supriešinimas filme atskleidžia įtampą tarp kameros objektyvumo ir subjektyvumo, tarp nepagražintos tikrovės ir meninės išmonės.
* „Žmogus su kamera“, sujungiantis dokumentiką, autobiografiją ir etiką, yra savotiškas kūrėjos asmeninės kelionės ir svarstymo, ką reiškia kino kamera, derinys.
* K.Johnson filmą „Žmogus su kamera“ lietuvių žiūrovai išvys spalio 13-23 d. vyksiančiame žmogaus teisių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.
