1965-aisiais įkurtos valstybinės Afganų Kino organizacijos veiklos dėka Afganistano kinas išgyveno tikro pakilimo laikus. Tačiau prasidėjus šalies konfliktui su talibais, afganų kiną ištiko neregėta krizė – talibams Afganistane įvedus griežtą islamistinę tvarką, imta naikinti viską, kas jai prieštarauja. Tame tarpe – ir Afganų Kino produkciją, kurioje užfiksuotas Afganistanas ir jo gyvenimas, kurio nebėra.
Jei ne drąsūs afganai, rizikavę net savo gyvybėmis dėl to, kad nuo režimo apsaugotų ne vieną šimtą filmų, šalies kino istorija galėjo būti prarasta amžiams. Nors didelė dalis konflikto su talibais metais unikalių filmų buvo sunaikinta, vis dėlto dalis vertingų filmų – tarp jų – netgi pirmasis Afganistano vaidybinis filmas, buvo išsaugoti Kabulo pašonėje esančiame angare.
Apie visa tai savo filme „Blykčiojanti tiesa“ pasakoja Naujosios Zelandijos režisierė Pietra Brettkelly. Kūrėjos filme pristatoma istorija atskleidžia atsidavusių Afganistano sinefilų bandymą atkurti ir apsaugoti tūkstančius valandų filmuotos medžiagos iš Afganistano kino praeities.
Filmus, kuriuose užfiksuotas nebeegzistuojantis Afganistanas – šalis, kurioje, pavyzdžiui, moterys buvo įtakingos figūros, galėjo dėvėti mini sijonus ir nenešioti burkų.
Šiam archyvarų bandymui vadovauja už savo filmų kūrimą praeityje kalėjęs ir po to į Vokietiją emigravęs Ibrahimas Arify. Sugrįžęs į gimtąją šalį Ibrahimas stengiasi atstatyti Afganų Kino organizaciją bei nukentėjusį jos filmų archyvą.
Afganų Kino organizacijos širdis – senasis dėdė Isaaqas Yousifas, trisdešimt vienerius metus gyvenantis kino archyvo patalpose ir jį laikantis savo šeima. Senukas stebi ir dalyvauja svarbiausiame ir, deja, paskutiniame savo „projekte“.
Režisierė P.Brettkelly seka kiekvieną archyvo gelbėtojų žingsnį, kai tuo pat metu, kažkur netoliese savižudžiai sprogdintojai vis dar taikosi į visa tai, kas susiję su Vakarų kultūra.
„Tai buvo karšta gegužės diena prieš daugiau nei trejus metus Kabule, – filmo kūrimo pradžią prisimena P.Brettkelly. – Tuo metu įnirtingai bandžiau išsiaiškinti, kas atsitiko Afganistano filmų kūrėjams – žmonėms kaip aš – per tuos konflikto su talibų kovotojais dešimtmečius.
Vietiniai vis užsimindavo apie kažkokią mistinę vietą, kurioje esą kažkur slaptai buvo saugomi afganų filmai, tačiau niekas nežinojo, kas iš tikrųjų ten buvo. Taigi nusprendžiau tai išsiaiškinti ir man tai pavyko“ – pasakoja P.Brettkelly. Režisierei pavyko surasti Afganų Kino išsaugotą archyvą ir susitarti dėl filmo kūrimo.
Didžiausią pavojų filmo kūrėjų komandai kūrybiniame procese kėlė politinė šalies situacija. Nors režisierė nuolat buvo budri, stengėsi išvengti konfliktinių zonų bei pavojingų situacijų, per dvejus su puse metų, kol kūrė savo filmą, jai teko išgyventi įvairių neramumų – sprogimus, afganų ir talibų kovas.
„Bet kokiu atveju Afganistanas yra nenuspėjama vieta“, – teigė kūrėja ir pridūrė, kad kurdama šią dokumentiką, buvo atsidūrusi situacijose, privertusiose pamąstyti apie savo santykį su mirtimi.
„Supratau, kad nė kiek nebijau mirti – bijau tik skausmo, kurį tokiu atveju išgyventų mano šeima ir draugai. Atsimenu, vieną dieną mūsų komandos automobilis sugedo mums esant Talibano teritorijoje, užstrigome ten kelioms valandoms.
Mūsų vairuotojas liepė man užsidėti savo burką ir pasilikti automobilyje. Mano kolega operatorius buvo apsivilkęs kaip vietinis, tad jis niekaip neišsiskyrė. Jei būtų išaiškėję, kad automobilyje yra užsieniečių, scenarijus būtų buvęs visai kitoks“ – aštrius filmo kūrybos proceso užkulisius prisimenė režisierė.
Viena svarbiausių žinučių, kurią savo filmu „Blykčiojanti tiesa“ kino kūrėja nori perduoti pasaulio žmonėms, yra apie afganus. Pasak režisierės, mes, vakariečiai, turime įsidiegę įvairių klaidingų nuostatų apie kitų kultūrų žmones ir tai mums užkerta kelią į pažinimą: „Afganistano žmonės – nepaprastai lankstūs ir atviri, būtent jie, beje, pirmąkart mano karjeroje niekados nekvestionavo manęs – kaip moters ar atvykėlės – dėl teisės papasakoti šią istoriją.
Tikiuosi, kad šio filmo žiūrovai jame išvys atvirumą ir pasitikėjimą, kurį mūsų kūrybinei komandai padovanojo tie žmonės, pastebės istorijos, kurią galėjome papasakoti, jėgą. Išvys žmones, lygiai tokius pat, kaip mes, tačiau priverstus kęsti dešimtmečiais besitęsiantį konfliktą, nepaprastai vertinančius savo kultūrą, istoriją bei kiną“ – sakė kūrėja.
„Blykčiojanti tiesa“ – ketvirtasis dokumentinis pilno metro režisierės filmas, rodytas Venecijos bei Toronto kino festivaliuose. Šis filmas – liudijimas, kad unikalius Afganistano filmus apsaugoti būtina kuo greičiau. Kol dar nevėlu.
Filmą „Blykčiojanti tiesa“ Lietuvos žiūrovai galės išvysti nuo spalio 13–osios Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose festivalio „Nepatogus kinas“ metu. Režisierė P.Brettkelly atvyksta į Lietuvą net iš Naujosios Zelandijos ir filmą Vilniuje bei Kaune 18-19 dienomis pristatys pati.
