Kino pasaulio grandas, „lenkų naujosios bangos“ pradininkas, daugybės pripažinimo sulaukusių filmų, jau tapusių kino klasika, autorius A.Wajda mirė spalio 9-ąją, būdamas 90 metų. Jis – „Oskaro“ laureatas už gyvenimo nuopelnus, Kanų Auksinės palmės šakelės, Europos kino akademijos, Berlyno, Venecijos kino festivalių prizų laureatas, bet žiūrovai jį pamilo ir vertino ne dėl regalijų.
Lenkijos istorijos skauduliai, žmogaus moralinis apsisprendimas istorinių kataklizmų akivaizdoje, asmenybės vidinis prieštaringumas – tai svarbiausios kūrybos temos, prie kurių A.Wajda nuolatos grįždavo ir kurių kinematografinis įprasminimas prikausto prie ekrano žiūrovus.
1926 m. kovo 26 d. Suvalkų mieste netoli Lietuvos gimęs A.Wajda nuo 1946 iki 1949 m. studijavo tapybą Krokuvos menų akademijoje, bet nusprendė tapti kino režisieriumi ir išvyko į Lodzės kino mokyklą. Sukūręs kelias dokumentines ir trumpametražes juostas, debiutavo vaidybiniu filmu „Karta“ (1954 m.), vaizduojančiu jaunų lenkų virsmą suaugusiaisiais nacių okupuotoje Varšuvoje.
Samprotaudamas apie herojų dvasinį virsmą, istorikas Tadeuszas Lubelskis sakė: „Sukūręs „Kartą“, A.Wajda pasuko tuo pačiu keliu kaip ir jo draugas dailininkas Andrzejus Wroblewskis prieš penkerius metus: surado naują formą kalbėti mirusiųjų vardu.“
Filmas „Karta“ su juostomis „Kanalas“ (1957 m.) ir „Pelenai ir deimantai“ (1958 m.) sudaro trilogiją ir laikomas „lenkų kino mokyklos“, kuriai ypač būdingos heroizmas ir romantizmas, pradžia. Trilogija A.Wajdą įtvirtino tarp svarbiausių Europos naujosios kartos režisierių.
Kiti garsiausi režisieriaus filmai: „Viskas parduodama“ (1968 m.), „Peizažas po mūšio“ (1970 m.), „Pažadėtoji žemė“ ( 1974 m.), „Žmogus iš marmuro“ (1977 m., Kanų festivalio FIPRESCI prizas), „Žmogus iš geležies“ (1981 m., Kanų festivalio Auksinė palmės šakelė), „Be nuskausminimo“ (1978 m., Kanų festivalio Ekumeninės žiuri prizas) ir kt.
A.Wajda tęsė kūrybinį darbą ir vėlyvuoju savo gyvenimo etapu – rugsėjįį Toronto kino festivalyje įvyko jo vėliausio filmo „Povaizdžiai“ premjera. Šios juostos veiksmas vyksta stalininio laikotarpio Lenkijoje ir vaizduoja iššūkius, kuriuos patyrė menininkas avangardistas Wladyslawas Strzeminskis. Šis filmas varžysis dėl „Oskaro“ geriausio šių metų užsienio filmo kategorijoje.
Rekomenduojame devynis A.Wajdos filmus, be kurių neįmanoma išugdyti ne tik nė vieno kinomano, bet ir tiesiog mąstančio žmogaus.
„Kanalas“ (Kanał), 1957 m. Didžiulė, daugiau kaip pusšimčio juostų A.Wajdos filmografija – tai tarsi Lenkijos epopėja, esminių šalies istorijos momentų kronika, jos idealų ir vizijų saga. Ši nacionalinė galerija prasidėjo nuo Varšuvos trilogijos, skirtos lenkų Pasipriešinimo judėjimui per Antrąjį pasaulinį karą.
Ciklo filmas „Kanalas“ pasakoja apie kilnų ir didvyrišką Varšuvos sukilimo pralaimėjimą ir mato šioje tragedijoje lenkų romantizmo, tokio svarbaus nacionalinio charakterio raidai, atgarsius. Filme rodomos žmonių kančios požemio kanaluose primena Dante‘s „Pragaro“ ratus. Filmo kulminacija tapo viena garsiausių scenų lenkų kino istorijoje – ryšininkė „Saulutė“ ir sužeistas kadetas Jacekas „Korab“ randa išėjimą iš kanalizacijos kanalų, bet jiems kelią pastoja grotos...
Tikrais įvykiais paremtas „Kanalas“ – universali žmogiškoji drama, viena niūriausių A.Wajdos juostų.
„Pelenai ir deimantas“ (Popiól i diament), 1958 m. Šis filmas privertė visą pasaulį prabilti apie „lenkų naująją bangą“, niekuo nenusileidžiančią garsiajai prancūzų „nouvelle vague“. Zbigniewo Cybulskio suvaidintas „Armia Krajowa“ kovotojas Maciekas Chelmickis, panašiai kaip Mišelis Puakaru iš Jeano Luco Godard‘o „Iki paskutinio atodūsio“, maištauja prieš prasižengusią tėvų kartą, tik šiuo atveju tai ne maištas be priežasties, o paskutinis, vėlgi romantiškas, vilties dėl Lenkijos laisvės atodūsis.
Pirmoji taikos diena. Jaunam „Armia Krajowa“ kovotojui įsakyta nušauti partijos sekretorių. Aplinkybės taip susiklosto, kad filmo herojus nušauna kitą žmogų ir yra priverstas egzekuciją pakartoti. Jis susipažįsta su Kristina, jauna viešbučio restorano padavėja. Jausmai merginai padeda jam suvokti žudymo beprasmybę po karo. Tačiau ištikimybė duotai priesaikai, o sykiu pareiga įvykdyti įsakymą, pasirodo svarbesni.
Finalinė „Pelenų ir deimanto“ scena – jauno lenkų patrioto, istorijos konflikto įkaito, agonija ant šiukšlių krūvos – kadras, pavertęs aktorių Z.Cybulskį lenkų kino dievaičiu.
„Pelenai“ (Popioly), 1965 m. A.Wajda savo filmuose dažnai vaizdavo įvairias lenkų prarastąsias kartas – protingus, idealistinių pažiūrų, talentingus žmones, palaidotus didžiosios Istorijos arba – dar blogiau – išduodančius savo vertybes.
Vienos tokios kartos portretas iškyla „Pelenuose“ – monumentalioje freskoje pagal Stefano Žeromskio romaną apie kelis XVIII -XIX a. sandūros dvarininkus, kurių svajonė apie tai, kad Napoleono atėjimas išlaisvins šalį, pasmerkta išsisklaidyti kaip pelenai vėjyje.
„Peizažas po mūšio“ (Krajobraz po bitwie), 1970 m. Vienas skaudžiausių A.Wajdos filmų, tačiau ne beviltiškas – tokių jis nekūrė. Jo veiksmas vyksta jau išlaisvinus koncentracijos stovyklą. Tačiau pragarą išgyvenusiems herojams tragedija nesibaigė: skausmas, prievarta, katastrofos pėdsakas ir toliau lemia jų būtį. A.Wajda ne keikia žmoniją, o bando rasti išeitį – tikrąjį išlaisvinimą.
„Pažadėtoji žemė“ (Ziema obiecana), 1974 m. Beveik dikensiško užmojo ir moralinės jėgos drobė lenkų rašytojo Władysławo Reymonto romano motyvais pasakoja apie trijų jaunų draugų – vokiečių komersanto Makso Baumo, žydų kilmės biržos maklerio Morico Belto ir lenkų bajoro Karolio Boroveckio – likimą XIX-XX a. sandūros industrinės revoliucijos fone. Trys vyrai pasiryžta Lodzėje įkurti didžiausią audimo fabriką, kuriam nebus lygių. Tačiau viskas pakrypsta šiek tiek kitokia linkme, nei jie suplanavo.
Net labiausiai nuvalkiotas tiesas apie ankstyvojo kapitalizmo išvirkščiąją pusę A.Wajda parodė taip įtikinamai, kad jos iš klišių virto tikra, iki šiol aktualia tiesa.
„Žmogus iš marmuro“ (Czlowiek z marmuru), 1977 m. ir „Žmogus iš geležies“ (Czlowiek z zelaza), 1981 m. Aštuntojo dešimtmečio pabaigos-devintojo pradžios A.Wajdos filmų personažai jau drebino veidmainiškos santvarkos, kurioje jie gyvena, pamatus. „Žmogaus iš marmuro“ herojė dokumentininkė ieškojo pamiršto, po traumos iš visuomenės gyvenimo išstumto gamybos spartuolio, kuris dar prieš dešimtmetį buvo pavyzdys visai šaliai. Filmas parodė komunistinių permainų prasme patikėjusių ir sistemos sunaikintų žmonių tragediją.
„Žmogus iš geležies“ jau pasakojo apie šalies permainas ir kovą už laisvę. Filmo herojų dramos klostosi garsiųjų 1980 metų rugpjūčio mėnesio įvykių fone. Juostoje išaukštinama „Solidarnosc“, kurios lyderis Lechas Walesa vėliau tapo šalies prezidentu. Beveik iškart po filmo pasirodymo A.Wajda buvo išvytas iš šalies.
„Dantonas“ (Danton), 1982 m. A.Wajda, kuris visada buvo jautrus paprasto žmogaus rūpesčiams, niekada nevengė ir epinių temų. Vienas tokių paradoksiškiausių ir aistringiausių jo filmų sukurtas per tremtį į Prancūziją vietos istorinės medžiagos pagrindu, nors ir pagal lenkės Stanislawos Przybyszewskos pjesę. „Dantonas“, nelygu požiūrio kampas, yra ir amžina tragedija apie bet kurios revoliucijos idealų žlugimą, ir aktualija apie nuvarytą į pogrindį „Solidarnosc“. Pagrindinį vaidmenį atliko Gerard‘as Depardieu
„Katynė“ (Katyn), 2007 m. A.Wajda nesiliovė audrinti protų ir kelti aktualių temų ir eidamas devintąją dešimtį. Jo tėvas buvo sušaudytas 1940 metais Katynėje tarp 22 tūkstančių kitų lenkų karininkų. 2007 metų rugsėjį ekranuose pasirodė A.Wajdos filmas „Katynė“, tapęs pirmuoju kinematografiniu pasakojimu apie šį nusikaltimą.
Pats A.Wajda pavadino jį sunkiausiu filmu savo gyvenime. A.Wajdos režisūra čia gali pasirodyti senamadiška, tačiau jo filmo energijos, nuoširdaus mirusiųjų kreipimosi į gyvuosius pasenusiu niekaip nepavadinsi.
„Katynė“ ne tik atgaivino diskusiją apie 1940 metų sovietų nusikaltimą, bet pirmiausia padėjo jaunimui suvokti, kaip šis įvykis paveikė Lenkijos pokario istoriją.
Parengė Milda Augulytė
