Atidarymo dieną buvo pristatytas restauruotas filmas „Jausmai“. Vaizdo ir garso naujoji redakcija tapo antrąja šio filmo premjera, nes 1968 metais Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų, kurį režisavo Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa, Rusijoje buvo uždraustas. Į šią filmo šventę buvo pakviestas vienintelis „Jausmų“ atstovas – aktorius Regimantas Adomaitis.
R.Adomaitis kelis dešimtmečius buvo vienas populiariausių įvairių kino studijos aktorių. Kasparo vaidmuo „Jausmuose“ pripažintas vienu ryškiausių ir patraukliausių. Tai uždaras, santūrus, mažakalbis žvejys, bet jo jausmų pasaulis gilus ir iškalbingas. Šio vyro esybę gali justi esant jam už kadro. R.Adomaičio Kasparas – lyg archainis lietuvis. Nors ne kartą aktorius kalbėjo, kad šis vaidmuo jam nepasisekė, bet kartu pripažino, kad protingus jausmus vaidinti visada buvo įdomu ir patrauklu. Šiame filme jam pavyko tapti kone epiniu personažu.
„Jausmai“ taip pat tapo lemtingi ir asmeniniam R.Adomaičio gyvenimui. Kaip pats aktorius pripažino, „V.Žalakevičius man – kaip tolima žvaigždė, kuri visą laiką lemia mano gyvenimą. Jei jis nebūtų parašęs „Jausmų“ scenarijaus, gal nebūčiau sutikęs Eugenijos Bajorytės ir mes neturėtume trijų sūnų...“
Kalbamės su R.Adomaičiu, grįžusiu iš festivalio, kurio metu įvairios kitos institucijos organizavo susitikimus su iki šiol neužmiršta didžiąja kino žvaigžde.
– Pastaruoju metu Lietuvoje gyvenate gan uždarą gyvenimą, bet į Sankt Peterburge vykusį festivalį išvykote atstovauti Lietuvai. Kokia tai buvo patirtis?
– Aš buvau asmeninis mūsų generalinio konsulo Sankt Peterburge Dainiaus Numgaudžio svečias. Jo iniciatyva buvo suorganizuotas šis kino festivalis, o filmas „Jausmai“ tapo atidarymo švente. Kaip žinia, filmas savo laiku buvo uždraustas, „ant lentynos padėtas“, jis sąjunginio ekrano nepasiekė. Todėl galima sakyti, kad praėjus pusei amžiaus Sankt Peterburge įvyko „Jausmų“ premjera. Pagaliau!
Festivalio metu po ilgos pertraukos dar kartą peržiūrėjau filmą ir su didžiule nostalgija pajutau, kokius mes turėjome didelius lietuvių kino meistrus, kokie unikalūs buvo mūsų kino režisieriai. Kaip jie sugebėjo kurti tuos filmus: leisdavo įsižiūrėti į personažo veidą, kad mes galėtume pajusti jo nuotaiką, perskaityti mintis. Mes galėjome įsigilinti į minčių esmę. Ypač tai gali įvertinti stebint šiuolaikinę kino „klipinę“ estetiką, kuomet vaizdai prasisuka greitu tempu ir lieka tuštuma. Dūšia lieka tuščia. Almantas Grikevičius buvo pagrindinis „Jausmų“ įkvėpėjas ir kūrėjas.
„Jausmus“ ne tik šiltai priėmė ir aukštai įvertino. Vieni kino kritikai šį filmą lygino su prancūzų „naująja banga“ (pranc. la Nouvelle Vague), kiti – su Ingmaro Bergmano filmais.
- Įvairiuose interviu savo Kasparą pakritikuodavote. Jūs visą laiką išsiskyrėte objektyviu požiūriu ne tik į savo vaidmenis, bet į įvairias aplinkybes. Kaip šiandien vertinate Kasparo vaidmenį?
– Dabar jau kitaip vertinu. Dabar Kasparas ir visa mūsų vaidyba – sulėtinta, neskubri, stambūs planai – labai imponuoja. Anksčiau aš daugiau priekaištavau Kasparo charakteriui, įsivaizduodamas, kad žvejys turi būti daug šiurkštesnis. Šiandien į jį žiūrėjau iš kito taško: ne kaip į realistinį charakterį, bet kaip į tam tikrą lietuvių dvasinio pasaulio atspindį, atmesdamas priekaištus dėl tikroviškumo, charakterio konkretumo. Dabar jį vertinu kaip mūsų lietuviškos dvasios simbolį.
- Kaip Jus sutiko peterburgiečiai?
– Pirmas susitikimas įvyko Literatūros ir meno archyve, kur man buvo įteiktas stilizuotas archyvinis įdėklas su antspaudu „Ypač vertinga“. Joje – ne tik dviejų gražiai atšviestų laiškų kino režisieriui Grigorijui Kozincevui kopijos. Tų laiškų kiekvienas lapas atskirtas peršviečiamais storais „perdengimais“, net padaryta spalvota voko kopija.
Visa filmo „Karalius Lyras“ ir mano Edmundo nuotraukų galerija, lygiai taip pat puikiai atšviesta ir įforminta. Esu sujaudintas jų dėmesio, kruopštumo, apskritai, jų santykio į mus visus, ne tik į mane. Susitikimo metu nebuvo nė vieno piktybiško klausimo, visi klausimai buvo itin šilti.
Įvyko net keli susitikimai įvairiose vietose, tarp kurių – ir su lietuvių bendruomene, ir „Aktorių namuose“, į kurį susirinko tiek žmonių, kad net netilpo. Susirinko įvairių kolegų, su kuriais aš 2010 metais sukūriau Dorną Antono Čechovo „Žuvėdroje“ (režisierius Jonas Vaitkus, „Baltijskij dom“). Vaidinome gana ilgai. Kolegų dalyvavimas susitikime mane ypač sujaudino.
Į susitikimą, kuris vyko festivalio atidarymo dieną, iš Maskvos atvyko ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas Vygaudas Ušackas, filmą taip pat žiūrėjo Ingeborga Dapkūnaitė.
- Dažnai pastebima, kad Peterburgo žiūrovai skiriasi nuo Maskvos. Ar pastebėjote skirtumą?
– Taip. Peterburgiečiai itin šilti žmonės. Mane jaudino pats santykis – tarytum visiškai nebūtų jokio atšalimo tarp rusų ir lietuvių, tarytum Maskvoje sėdinti valdžia jų visiškai neliečia. Gal taip yra, kad Peterburgas – arčiau Vakarų, prie jų arčiau Suomija, jų krantus taip pat skalauja Baltijos jūra...
Gyvenau nedideliame, jaukiame viešbutėlyje. Nustebino ne tik darbuotojų šiluma, bet ir noras su manimi nusifotografuoti. Esu giliai sujaudintas.
