Festivalyje „Scanorama“ parodytas jo debiutinis filmas „Tėvas“ nukelia į prieštaringai vertinamą laikotarpį Kosove, kuomet kruvini susirėmimai ir smurto protrūkiai buvo tapę kasdienybe.
Baimės, įtampos ir nesaugumo atmosfera nulemia net artimiausių žmonių santykius. Karo nuniokotoje šalyje nesugebantis pragyventi tėvas palieka savo sūnų ir išvyksta į naujų galimybių šalį – Vokietiją. Iš dešimtmečio berniuko perspektyvos žvelgiant į pasaulį aišku tik viena, – vyksta kažkas baisaus...
Po premjeros tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje, filmas „Tėvas“ buvo apdovanotas daugybe prizų: Jaunojo Vokietijos kino, geriausio režisieriaus Karlovy Varų festivalyje, geriausio vaidybinio filmo festivalyje „Crossing Europe“. Naujuoju vokiško kino talentu vadinamas 37 m. režisierius Visaras Morina atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Gimėte Kosove, tačiau gyvenate ir kuriate Vokietijoje. Ką jums reiškia šios dvi šalys?
– Iš Kosovo išvykau būdamas penkiolikos. Tai mano vaikystės šalis. Vokietijoje gyvenu jau daugiau nei dvidešimt metų ir, tiesą pasakius, tik čia atvykęs pirmą kartą nuėjau į teatrą, atradau tokius dalykus kaip muzika, literatūra... Aktyvus kultūrinis gyvenimas taip mane paveikė, kad daug nedvejodamas nusprendžiau tapti režisieriumi.
– „Tėvas“ yra jūsų debiutinis filmas. Kaip pasirinkote tokią filmo temą? Galbūt vaizduojami įvykiai susiję su jūsų asmenine patirtimi?
– Daug žmonių pamatę filmą galvoja, kad jis labai asmeniškas. Tiesa, atvykau į Vokietiją kaip pabėgėlis, tačiau neteko patirti tiek sunkumų ir išbandymų, su kokiais susiduria mano filmo herojus – Nori.
Aš esu didelis italų kino, o ypač režisieriaus Federico Fellini gerbėjas. Be to, italų neorealistų filmai, kaip Vitorio de Sicaos „Dviračių vagys“ ar Michelangelo Antonioni „Riksmas“, ar Piero Paolo Pasolini „Mamma Roma“, man labai primena šiandieninę situaciją Kosove.
Žmonėms tenka kažkaip suktis ir išgyventi šalyje, kurioje klesti organizuotas nusikalstamumas, o stiprus baimės jausmas tapo neišvengiamu kasdienybės palydovu.
Kad ir kas atsitiktų, visi iš anksto žino, kad bus blogai. Vaikui atrodo, kad pasaulis toks ir yra, jo neįmanoma pakeisti. Filme pasakojama istorija yra artima mano vaikystės patirtims. Tikriausiai todėl pagrindiniame vaidmenyje aš mačiau ne suaugusį, o dešimties metų berniuką.
– Rašėte scenarijų nuo 2007 metų, o filmas kino ekranuose pasirodė tik pernai. Per tą laiką tikriausiai daug kas keitėsi?
– Šį filmą kūriau kone aštuonetą metų – scenarijų pradėjau rašyti dar studijuodamas Kelno medijų meno akademijoje 2010 metais. Iš pradžių parašiau tik vieną puslapį, paskui bandžiau išgryninti savo mintis ir nepamesti pagrindinės filmo idėjos.
Visų pirma, norėjau atskleisti tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšį, kėliau klausimą, kas verčia vaikus viską kopijuoti iš savo tėvų? Juk vaikai dažniausiai mato pasaulį savo tėvų akimis, automatiškai perima jų elgesio modelį, vertybes...
Manau, tokį elgesį nulemia vaiko pasitikėjimas tėvu, kaip autoritetu. Praradus pasitikėjimą tarpusavio ryšiai ima trūkinėti. Taigi mano filme sūnus seka paskui jį palikusį ir į Vokietiją išvykusį tėvą, nes nori susigrąžinti pasitikėjimą. Tėvas buvo jo tapatybės dalis. Jam dingus berniukas praranda dalį savęs.
– Kaip atradote berniuką Nori vaidinantį aktorių Valą Maloku?
– Penketą mėnesių keliavau po skirtingas mokyklas Kosove, kur kalbėjausi kone su kiekvienu 4-6 klasių mokiniu. Vien tik pirmąją atrankos dieną susitikau su 172 vaikais, taip pat ir su tais, kurie prekiauja cigaretėmis gatvėse.
Žinojau, kad bus sunku surasti berniuką, kuris galėtų suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Kai galiausiai sutikau V.Maloku, keletą dienų praleidau bendraudamas su juo. Iš pradžių jis buvo nepaprastai drovus ir nekalbus, o vėliau kai kurie aktoriai netgi jo bijojo!
Iš tiesų šis vaikas apdovanotas didžiule vidine energija, kuri yra kaip sprogstamasis užtaisas. Norėjau, kad jie geriau susipažintų su aktoriumi Astritu Kabashi, kuris vaidino Nori tėvą – Gezimą. Jie taip pat daug laiko praleido kartu, nes aktoriui teko kopijuoti vaiką, kol jų kalba, gestai ir judesiai supanašėjo.
Viso scenarijaus berniukui nerodžiau, – prieš kiekvienos scenos filmavimą mes tiesiog perskaitydavome reikiamą dalį kartu. Manau, kad aktoriui nebūtina žinoti, kas atsitiks su jo personažu vėliau.
Kita vertus, net filmuodamas pačias sunkiausias temas nenorėjau, kad jos būtų pernelyg dramatiškos. Emocionalus, o kartu tiesus ir paprastas kalbėjimas man buvo svarbiausias.
– Rodote įtampos kupiną laiką prieš taip vadinamus Balkanų karus. Tačiau kartu vengiate tiesmuko politikavimo, netgi pabėgėlių tema liko nuošalyje, nes dėmesys sutelkiamas į psichologinį tėvo ir sūnaus santykių aspektą. Žmogiškoji drama jums pasirodė svarbesnė už politiką?
– Nežinau, kaip yra Lietuvoje, tačiau Kosove, kaip ir visose buvusios Jugoslavijos šalyse, egzistuoja didžiulė radikalaus nacionalizmo problema. Kiekvienas stengiasi pritaikyti istoriją pagal savo įsivaizdavimą ir poreikius, tarytum kokį rūbą. Prieinama iki tokių kvailysčių, kad nebepaisoma nei faktų, nei logikos.
Tai, kas karo metu vyko Kosove ir aplinkinėse šalyse – pernelyg sudėtinga, kad galima būtų parodyti viename filme. Pripažįstu, kad Slobodanas Miloševičius buvo blogiausias žmogus, kuris kada nors gyveno šioje žemėje. Tačiau jis vienas mažai ką galėjo padaryti, – egzistavo ir komunistinė sistema, kuri leido tokiems žmonėms kaip S.Miloševičius ateiti į valdžią.
O paprastam žmogui, kurio pagrindinis rūpestis, kaip užsidirbti pragyvenimui, ir kuriam nerūpi, kas buvo prieš 400 metų, karas su visa savo nacionalistine ideologija – absoliuti beprotybė.
Kita vertus, pastaruoju metu sukuriama tiek daug prastų filmų apie Balkanų karus, kurie bando kažkaip paaiškinti, kas iš tiesų vyko, bet sukuria dar pavojingesnę situaciją. Pavyzdžiui, serbų režisieriaus Gorano Radovanovičiaus „Anklavas“ („Enclave“) ar taip vadinami „partizanų“ filmai, kuriuose vienas ginkluotas herojus sugeba išguldyti šimtus „fašistų“.
Jie manipuliuoja informacija, emocijomis, taip dar labiau sukiršindami žmones.
Nors mano filmo negalima atsieti nuo politinio konteksto, tačiau stengiausi išvengti skirstymo į draugus ir priešus ar ieškoti kaltų. Pavyzdžiui, filme nei karto neištariamas žodis „serbai“. Mane nepaprastai paveikė teroras, kuris po 1991-ųjų tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Tuo metu buvo visiškai normalu, kad policija tyčiojasi iš tavęs, įsiveržia į namus ir daro, ką tik nori... O tu negali prieštarauti ar priešintis, – privalai tiesiog ištverti, išgyventi.
Filme „Tėvas“ politinis teroras lieka antrame plane, tačiau jis atsispindi personažų elgesyje, jų tarpusavio santykiuose. Norėjau parodyti, kaip įtampa ir nuolatinė baimė keičia žmonių mąstymą ir ką reiškia, kai tavo gyvenimas priklauso nuo kito žmogaus valios.
– Vokietijos žiniasklaida filmą „Tėvas“ pavadino antiemigraciniu. Kiek jums buvo svarbus pabėgėlių klausimas ir kaip filmą vertino žiūrovai?
– O taip, žurnalistai Vokietijoje rašė, kad tai propaganda, nukreipta prieš emigraciją... Iš tiesų, jei būčiau norėjęs sukurti filmą apie pabėgėlius, viską būčiau daręs kitaip. Man ir pačiam įdomu, kad taip išsiskyrė žiūrovų nuomonės. Kosovas taip pat finansavo šį filmą, tad vėliau pristačiau jį ir savo gimtoje šalyje.
Mane labai sujaudino, kad žmonės daug diskutavo apie tėvo ir sūnaus ryšį, o Vokietijoje visi pamatė ir akcentavo pabėgėlių istoriją.
Po filmo gavau daug laiškų ir iš savo tautiečių, gyvenančių užsienyje. Žmonės rašė, kad daugeliui situacija priminė dešimtąjį dešimtmetį Kosove ir jų patirtis, atvykus į svetimą šalį.
Manau, kad pokomunistinėse šalyse filmas paveikesnis, nei Vakaruose.
Mano tėvų reakcija taip pat buvo labai įdomi – po peržiūros jie kurį laiką tylėjo, paskui mama pasidžiaugė, kad žmonės salėje tam tikrais momentais juokėsi, o mano jaunesnysis brolis pasakė, kad jis net nežinojo, kad mes buvome tokioje beviltiškoje situacijoje, kai tik atvykome į Vokietiją.
– Kodėl iš filmo pasakojimo eliminavote moteris?
– Dėl dviejų priežasčių. Albanijos visuomenėje iš tiesų dominuoja vyrai. Kita vertus, aš pats turiu keturis brolius. Prie filmo gamybos taip pat prisidėjo televizijos „Arte“ ir WDR. Vienas iš prodiuserių Mathiasas Schneideris aptarinėjant scenarijų paklausė, ar filmas pasakoja, ką reiškia būti vyru? Atsakiau: „Viliuosi, kad scenarijus nėra toks kvailas“.
– Įvairiausi ritualai ir keistokos elgesio taisyklės, egzistuojančios tarp žmonių, taikliai apibūdina ir uždarą, senųjų tradicijų besilaikančią patriarchališką visuomenę. Ar galima teigti, kad gyvendamas kitoje šalyje ir visai kitoje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje, kiek kitaip žvelgiate ir į dabartinę Kosovo žmonių realybę?
– Tik gyvendamas Vokietijoje supratau, kiek daug dalykų mūsų visuomenėje yra slepiama. Pavyzdžiui, vedybos galimos tik su priešingos lyties asmeniu. Apie kitos orientacijos žmones paprasčiausiai nekalbama, jie priversti gyventi dvigubą gyvenimą. Tik būdamas septyniolikos pirmą kartą išgirdau žodį „gėjus“ ir niekaip negalėjau suprasti, ką tai reiškia.
Jau rašant scenarijų man buvo svarbu neteisti žmonių, kad ir kokie jie būtų. Gyvendamas uždaroje, archajiškoje bendruomenėje privalai klausyti kitų – vyresnių ar įtakingesnių. Niekam nerūpi, ką tu pats galvoji ir koks tu esi. Tai kartu ir egzistencinė problema, nes tavo gyvenimas priklauso nuo tam tikrų nustatytų ir šimtmečiais nesikeičiančių taisyklių, o tėvo vaidmuo šeimos hierarchijoje yra nepaprastai svarbus. Privalai paklusti jo valiai, nors ji ir suvaržo tavo paties pasirinkimą, o plačiąja prasme – laisvę.
Tačiau pabėgdamas į Vokietiją ir palikdamas sūnų giminaičių globai, tėvas tuo pat metu sulaužo ir visą egzistavusią tvarką, nutraukia visus buvusius ryšius.
– Nors filmas labai realistiškas, tačiau netikėta ir atvira pabaiga palieka daugybę klaustukų. Norėjote juos palikti žiūrovams?
– Buvau sugalvojęs kelias filmo pabaigos versijas, tačiau montažo metu supratau, kad viską, ką galėjau, jau pasakiau. Vaikas praktiškai vienas keliauja po Europą, ir viskas, ką jis pamato ir patiria, galiausiai priverčia jį rėkti.
Jei berniukas žinotų, kur jis leidžiasi, gal jis ir nesiryžtų to daryti. Tačiau jis mato tik viena – kaip tėvas įlipa į autobusą ir išvyksta. Nori atrodo, kad tas pats autobusas turėtų ir jį nugabenti tiesiai į Vokietiją. Tai baigiasi košmaru, iš kurio jis gali nubusti tik rėkdamas.
Dar būdamas paauglys perskaičiau Bertoldo Brechto pjesę „Gerasis žmogus iš Sezuano“, bet įspūdis išliko visam gyvenimui. Filmo pabaiga savaip susijusi su šia pjese. Tėvas ir sūnus galbūt vėl bandys laimę kitame krašte, vėl patirs nesėkmes, bet tai jau nebesvarbu, nes viskas pasakyta trumpai ir aiškiai: „Mums reikia eiti“.
Dėl šios pabaigos vyko didelė kova su prodiuseriais, bet man ji pasirodė pati tinkamiausia.
