„Skalvija“ cikle „Du Irano kino poliai“ pristato dvi juostas – dramą „Komivojažierius“ ir detektyvą „Drakonas atvyksta!“. Jas galima pamatyti ir Panevėžyje.
Stilingas iranietiškas detektyvas „Drakonas atvyksta!“ pernai sužavėjo elitinį Berlyno kino festivalį. „Kažkas tarp Quentino Tarantino ir Davido Lyncho“, – taip apie Irane sukurtą filmą „Drakonas atvyksta!“ sakė kino kritikai.
Tačiau jie pripažįsta, jog ši mistiška istorija yra netgi „kur kas daugiau“. Ji ir nepanaši į nieką, kas iki šiol buvo sukurta Irane.
Vienas originaliausių praėjusių metų filmų nukelia į 1965-ųjų Iraną – atokią dykumą. Čia smėlyje įstrigusiame laive keistomis aplinkybėmis nusižudo politinis kalinys.
Tirti bylos oranžiniu „Chevrolet Impala“ atvyksta detektyvas, geologas ir hipis garso režisierius. Greitai trijulė pakliūva į pasaulį, kuriame realybė maišosi su sapnais, mistika su haliucinacijomis, o konspiracijos teorijos – su vietos gyventojų kalbomis apie drakoną, kuris tūno giliai po žeme.
Elektroninės muzikos lydimas vaizdingas filmas sulydo įvairias nuotaikas ir žanrus: detektyvą čia keičia trileris, pastarąjį – drama, susipina vintažinės ir šiuolaikinės detalės. Stilingiems džentelmenams netrukdo etnografiniai motyvai.
„Supratau, kad vienu žanru istorijos nepapasakosiu, kad tai nuobodu. Pamaniau, o kas būtų, jei sujungčiau mokslinę fantastiką, paranoją ir „X failus“ su privačiu sekliu Filipu Marlou, Jules’iu Verne’u, Tintinu ir Indiana Džounsu, o tada dar įmaišyčiau Irano kino ir vietos spalvų?“ – filmo kūrybos ištakas prisiminė režisierius Mani Haghighi.
Jis neslėpė, kad idėja sukurti „Drakonas atvyksta!“ pirmą kartą kilo prieš dvidešimt metų, kai laukdamas eilėje pas kirpėją skaitė laikraštį. Mat jame buvo rašoma apie kapinėse rastą didelę genetiškai modifikuotą gyvatę.
„Didelė gyvatė kapinėse – štai nuo ko prasidėjo mano istorija. Paklausiau savęs, o kas atsitinka, kai ta gyvatė pajuda? Kodėl ji galėtų judėti? Kuo ji minta? Paleidau į darbą fantaziją“, – prisiminė kūrėjas.
Šiuo metu režisierius M.Haghighi, pasak kino kritikų, yra vienas novatoriškiausių ir įdomiausių kino balsų Irane. Naujausias jo filmas nepaklūsta jokiems apibrėžimams, sulaužo stereotipinį iranietiško kino įvaizdį. Daugumai žiūrovų jis asocijuojasi su lėtais, meditatyviais, socialines problemas gvildenančiais filmais.
„Šis filmas – tai politinė alegorija, kuri čia pat virsta juodojo kino („film noir)“, siaubo, mistikos ir hibridinės dokumentikos žanro reginiu“, – teigė portalo „Ioncinema“ kino apžvalgininkas.
Už drąsius sprendimus kino kritikai giria ne tik režisierių, bet ir išdegusią dykumą puikiai užfiksavusį operatorių, apleisto laivo interjerą sukūrusį filmo dailininką ir tradicinę muziką su pulsuojančiais šiuolaikiniais ritmais originaliai suliejusį kompozitorių.
