Ar žmogaus siela, padorumas ir sąžinė turi kainą? Ar menininkai, kuriems laisvė turėtų būti būtina sąlyga visavertei kūrybai, dėl galimybės kurti ir sočiai gyventi gali paaukoti nepriklausomybę?
Tokius aktualius ir nepatogius klausimus kelia filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“, kuris Lietuvos kino teatruose bus pradėtas rodyti svarbią visiems lietuviams datą – Vasario 16-ąją.
„Pavadinime žodis „laisvė“ atsirado neatsitiktinai. Filme kalbama apie laisvę tais laikais, kai pats žodis „laisvė“ buvo uždraustas“, – sakė režisierius D.Ulvydas.
Pagrindinė šios veiksmo dramos herojė – anksti našlaite tapusi būsima aktorė Emilija. Pradėjusi dirbti Kauno dramos teatre ji tikisi čia pradėti naują gyvenimą, tačiau užgesus rampos šviesoms gyvenimas toli gražu neprimena to, apie kokį svajojo.
Paslaptys, išdavystės, keršto troškimas ir aistros temdo protą, o meilė ir tiesos troškimas keičia likimus.
Emilija, atsinešusi didžiąją savo gyvenimo paslaptį, supranta, kad vieną dieną ir ji privalės priimti sunkų sprendimą, kuris pakeis ne tik jos, bet ir kitų žmonių gyvenimą.
Filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ filmavosi žinomi, didelę patirtį turintys ir dar tik pirmuosius žingsnius kine žengiantys jauni aktoriai.
Vienas sudėtingiausių – Emilijos – vaidmuo teko aktorei I.Andrejevaitei, šiuo metu gyvenančiai Londone ir nusifilmavusiai keliuose rusų filmuose bei serialuose.
– Kaip prasidėjo jūsų meninis kelias? Kada sau pasakėte: aš būsiu artistė? – pasiteiravau pagrindiniu vaidmeniu lietuviškame ilgametražiame vaidybiniame filme debiutuojančios I.Andrejevaitės.
– Menas mane supo nuo ankstyvos vaikystės: lankiau po tris būrelius vienu metu, šokau, dainavau, grojau keliais instrumentais, piešiau. Buvau labai aktyvus ir viską išbandyti trokštantis vaikas.
Mama muzikė beveik kiekvieną savaitgalį jau nuo darželio laikų vesdavosi į spektaklius, koncertus. Keistuolių teatras ir Filharmonija man buvo tarsi antrieji namai.
Vis dėlto pati apie aktorės kelią niekada nesvajojau. Norėjau būti žurnalistė arba dirbti kultūros srityje, tačiau paklausiusi kelių jau studijuojančių draugų aktorių patarimo nusprendžiau studijuoti aktorinį meną. Įstoti pavyko iš karto. Taip ir prasidėjo mano kaip aktorės kelias – netikėtai.
– Mokėtės pas vieną garsiausių ir įdomiausių mūsų režisierių Joną Vaitkų. Kokias jo pamokas įsiminėte?
– Pamenu, iki studijų pradžios buvau girdėjusi nemažai istorijų apie prieštaringą ir savotiškai niūrią režisieriaus J.Vaitkaus asmenybę, todėl iš pradžių daugelis mūsų tirtėdavome prasidedant jo paskaitai.
Prireikė laiko, kol perpratome, supratome vienas kitą, įveikėme įtampą ir tapome vienos komandos dalimi. J.Vaitkus nepakentė tingulio, abejingumo ir paviršutiniškumo, visada reikalavo būti ypač akyliems, neužmerkti akių prieš problemas, jas analizuoti ir perkelti į kuriamus vaidmenis.
Kad turėtum ką pasakyti savo žiūrovui, tau privalo skaudėti. Drausmė, nuodugni analizė ir komandinis darbas – man įsimintiniausios J.Vaitkaus pamokos.
– Po studijų dingote iš Lietuvos teatro padangės nė nespėjusi apšilti kojų ir atsidūrėte Londone. Ar tai buvo avantiūrizmas, ar gerai apgalvotas žingsnis? Ar pasiteisino lūkesčiai?
– Akademijoje niekada nebuvau pirmūnė. Vertinti minėtas pamokas pradėjau tik daug vėliau. Studijuodama tai, ką gaudavau iš mokslų, nelabai vertinau. Pradėjau daug dvejoti, nepasitikėti savimi, vis mažiau stengiausi, todėl baigusi mokslus apskritai nežinojau, ką daryti toliau.
Šiek tiek vaidinau teatre, keliuose serialuose, tačiau vieną dieną pajutau, kad mano širdžiai be galo artimas kinas, ir nusprendžiau išbandyti laimę svetur. Todėl ši kelionė buvo ne tiek apgalvotas žingsnis, kiek avantiūra.
Tai buvo įdomus, žavingas laikas, kai dar naiviai ir ypač entuziastingai sielai, atrodė, neegzistavo jokie pavojai ir nebuvo jokių stabdžių. Susikrovusi vieną lagaminą netrukus atskridau į Londoną. Iš pradžių neturėjau planų, norėjosi po truputį įsikurti, apsiprasti naujame dideliame mieste ir tik tada pradėti ieškoti agento, kitų naudingų pažinčių.
Jau po kelių mėnesių patekau į Maskvą, todėl, ar pasiteisino mano lūkesčiai Londone, net negalėčiau pasakyti, tiesiog prasidėjo dar vienas gyvenimo etapas. Dabar vėl gyvenu Londone, atsikrausčiau visai neseniai, tačiau dirbu su labai geru Europos agentu, dalyvauju atrankose.
Laisvu laiku stengiuosi investuoti į asmenybės ir kūno tobulinimą: švarinu anglų kalbos akcentus, sportuoju, skaitau, vaikštau į parodas ir žiūriu filmus. Žiūrėsime, kas manęs laukia toliau.
– Į Lietuvą – per Londoną ir Maskvą – toks jūsų kelias. Kaip patekote į filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“?
– Važiuodama traukiniu iš vieno filmavimo į kitą sulaukiau skambučio iš „Editos kastingo“ ir pasiūlymo skaipu pasišnekėti su režisieriumi D.Ulvydu, kuris kuria naują lietuvišką filmą. Mielai sutikau, pokalbis buvo įdomus ir atviras, bendrauti su Donatu buvo nepaprastai lengva.
Sutarėme, kad perskaitysiu scenarijų ir vėliau jam pasakysiu, ką manau.
Scenarijus mane sukrėtė. Skaičiau jį traukinyje ir ašaros riedėjo skruostais. Perskaičiusi puoliau rašyti Donatui laišką, nuoširdžiai išdėsčiau savo mintis ir išgyvenimus, nebijojau ir kritikos.
Tikrai žinojau, kad mano žodžiai Donato sprendimui nepadarys jokios įtakos, tačiau laiško gale nepabijojau parašyti, jog kaip niekada jaučiu ją, Emiliją, ir atpažinau ją savyje.
Kitą dieną gavau Donato atsakymą: „Taip ilgai jos ieškojau, bet tikėjau, kad rasiu.“ Po savaitės buvau Vilniuje, susitikau su Donatu ir jis spausdamas man ranką tarė: „Labas, Emilija.“
– Filmas paremtas tikrais įvykiais, bet jūs gimėte jau po jų. Kaip pavyko įlįsti į Emilijos kailį? Ką iš anksčiau žinojote apie tuos laikus, kuo praturtėjote kurdama vaidmenį? Kas buvo sunkiausia?
– Manau, svarbu suvokti, kad tas metas buvo dar visai neseniai ir to meto įvykiai stipriai formavo Lietuvą tokią, kokia ji yra dabar. Tais laikais užaugo mano tėvai, todėl, žinoma, girdėjau daug įvairių istorijų ir iš jų, ir iš draugų tėvų lūpų.
Įdomiausia, kad žmonės ne tik buvo sukaustyti priespaudos, įbauginti ir nežinantys, kaip pasipriešinti. Sužinojau, jog tuo metu buvo labai daug meilės, troškimo būti savimi, būti laisvam, tokiam, kokie iš esmės esame iš prigimties. Žmonės mylėjo, krėtė šunybes, šoko rokenrolą.
Iš visų tų pasakojimų, matytų filmų ir perskaitytų knygų man susidarė įspūdis, kad tuomet žmonės buvo kitokie, gal tikresni, labiau rodė jausmus, emocijas, stipriau vertino laisvę, šeimą, draugystę.
Sunkiausia, o gal tiksliau skaudžiausia man buvo suvokti, kiek daug tais laikais žmogus buvo pasiryžęs atiduoti už savo ir tėvynės laisvę, kaip stipriai vertino tai, ką turi, kaip be baimės gynė silpnesnį ir kokius sprendimus priimdavo dėl tiesos, net žinodamas to padarinius.
Liūdna, kad šias vertybes esame kažkur pametę, – tokiu laiku, kai jų ypač reikia.
– Apibūdinkite savo heroję. Kokią žinutę norite pasiųsti šiuo personažu?
– Tai jauna, gėriu tikinti mergina, kuriai per vieną dieną tenka suaugti ir suvokti, kad gyvenimas ne visai toks, kokį įsivaizdavo. Ir nors tenka atremti ne savo jėgoms skirtus išbandymus, ji nė karto nepamina principų ir nesuabejoja savo tiesa.
Ji nebijo ir tai, manau, jos stipriausia savybė, suteikianti jėgų priešintis ir kovoti už išsvajotą tiesą ir laisvę. Emiliją turbūt būtų galima apibūdinti kaip patį laisvės simbolį.
– O kas jums yra laisvė, kiek pati jos turite?
– Man laisvė pirmiausia yra žinojimas, kas esi. Pažinodamas save, būdamas sąžiningas sau ir esi laisvas.
Kitas laisvės sinonimas man yra ramybė, vidinė sielos pusiausvyra. Tikiu, kad tik santarvėje su savimi ir aplinkiniu pasauliu gyvenantis žmogus gali vesti kitus žmones paskui save.
Tokia ir yra Emilija, todėl ją supantys žmonės ja patikėjo ir tapo bendražygiais.
– Aktoriaus profesija negailestinga, priklausoma nuo kitų žmonių ir aplinkybių. Tikiesi suvaidinti Romeo, paskui – Hamletą, o apsižiūri, kad gal dar pavyks karalių Lyrą. Moterims būna dar žiauriau. Ar jums jau pavyko gauti svajonių vaidmenį?
– Žinoma, tenka dažnai nusivilti, nes dažniausiai kiekvienas aktorius, ateinantis į atranką, visa širdimi tiki, kad štai šis vaidmuo skirtas jam.
Vis dėlto ilgainiui išmokau į tai žiūrėti daug paprasčiau, paleisti ir tikėti, kad visi tavo vaidmenys bus tavo. Taip ir atsitiko – Emilija tikrai yra mano svajonių vaidmuo ir aš dėkoju Dievui, kad gavau galimybę jį kurti. Aš kaip Ieva labai daug ko iš jos išmokau ir tikiu, kad ji įkvėps ir žiūrovus.
– Eidamas per gyvenimą žmogus vieną po kito verčia savo kuriamos knygos puslapius ir skyrius. Kaip pavadintumėte dabartinį gyvenimo puslapį?
– Dabartinį savo gyvenimo knygos puslapį pavadinčiau „Susipažinimas su tikrąja savimi“ arba „Labas, mano vardas Ieva“.
