Paėjus beveik savaitei po to, kai jis buvo nominuotas Akademijos apdovanojimui už geriausią užsienio filmą dėl savo įstabios juostos „Komivojažierius“ („The Salesman“), režisierius iš Irano pranešė, kad jis nedalyvaus apdovanojimų ceremonijoje protestuodamas prieš prezidento Donaldo Trumpo laikiną imigracijos draudimą, kuris susijęs su keliautojais iš septynių musulmoniškų šalių, įskaitant Iraną.
A.Farhadi boikotavo ceremoniją. Tačiau būtent A.Farhadi buvo skirtas “Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. Jį vietoje režisieriaus atsiėmė du Amerikos iraniečiai, kosmoso tyrėjai – Anousheh Ansari ir Firouzas Naderi.
„Komivojažierius“ – apgaulingai paprastas filmas apie du jaunus aktorius – Emadą (aktorius Shahabas Hosseini) ir jo žmoną Raną (aktorė Taraneh Alidoosti), – kurie ruošiasi vaidinti naujame Arthuro Millerio pjesės „Komivojažieriaus mirtis“ pastatyme. Jų gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai vieną naktį, Ranai esant namuose vienai, nusikaltėlis įsilaužia į jų namus.
A.Farhadi leidinio „Montreal Gazette“ apžvalgininkui T'cha Dunlevy davė interviu. Pateikiame pokalbio fragmentus.
- „Komivojažieriuje“ susipina du iš pirmo žvilgsnio skirtingi elementai. Visų pirma, filme pasakojama intymi istorija apie santykių sunkumus – ši tema būdinga daugumai jūsų darbų. Jusotoje taip pat įtraukta ir teatro perspektyva. Kaip atsirado ši istorija?
– Prieš dvidešimt metų aš studijavau teatrą ir įsivaizdavau, kad visą savo gyvenimą praleisiu teatre. Pradėjau dirbti kino srityje, tačiau visada norėjau grįžti į teatrą...
Sukūriau istoriją apie porą, į kurios namus vieną naktį įsilaužia įsibrovėlis, tačiau jaučiau tarsi istorija liko neišbaigta. Praėjusiais metais pamaniau, kad galiu paversti šią porelę aktoriais, taigi mano noras dirbti teatre tarsi išsipildė.
Nors Rana lieka nesužeista, Emadas pasikeičia po šio įvykio. Jis trokšta atkeršyti įsibrovėliui, o namuose jis net negali pažvelgti į savo žmoną. Ir nebegali dirbti aktoriumi.
- Kaip šie du dalykai susiję?
– Kai sakome, kad žmogus yra aktorius, tai reiškia, kad jis gali persikūnyti į kitą asmenį, o mano istorijoje Emadas nebeįstengia įsijausti į kito kailį ir nebegali suprasti kito asmens. Jis nebegali suprasti kito žmogaus emocijų, pavyzdžiui, įsibrovėlio.
- Jis jaučiausi pažemintas įsibrovimo veiksmo, nors tuo metu net nebuvo namuose. Ir šis pažeminimas sunaikina jo sugebėjimą suprasti kitų žmonių jausmus?
Taip, jis net nebegali pažvelgti savo žmonai į akis. Jo žvilgsnis sutelktas į jo vidinį pasaulį. Ir kuomet jis galvoja, kaip nubausti įsibrovėlį, jis iš tikrųjų galvoja apie save ir savo patirtą pažeminimą, o ne apie savo žmoną ar jos sielvartą.
- Jis galvoja apie ją kaip apie savo nuosavybę, kuri buvo sugadinta?
– Taip. Jis elgiasi taip tarsi jo paties orumui, jo nuosavybei grėsė pavojus. Jo žmona jam egzistuoja tik kaip jo paties dalis.
- Ar manote, kad taip elgiamasi visose kultūrose, ar tik tam tikrose paternalistinėse kultūrose?
– Ne, manau, kad tai egzistuoja visose kultūrose. Tai kiekvieno žmogaus dalis. Mes manome, kad tai, ką mes mylime, mums ir priklauso. Meilė ir nuosavybės jausmas visada, rodos, yra susieti vienas su kitu.
- Ar yra kokia alternatyva?
– Neseniai perskaičiau tokį vokiečių psichoanalitiko Ericho Frommo sakinį: „Meilė yra laisvės kūdikis.“ Tai reiškia, kad tikra meilė yra mylėti tai, kas tau nepriklauso, ko negali turėti, tačiau vis viena myli.
- Skamba labai idiliškai.
– Tai panašu į santykius, kuriuos religingi žmonės puoselėja su Dievu. „Religingi“ galbūt ne pats tinkamiausias žodis. Turiu omenyje žmones, kurie tiki. Jie nesijaučia tarsi Dievas jiems priklausytų. Jie jaučiausi tarsi jie priklauso Dievui, jie myli Dievą.
- Kalbant apie meilę, pastebėjau, kad vyrai ir moterys iraniečių filmuose niekada nesiliečia. Netgi susituokusios poros. Mes niekada nematome jų apsikabinančių ar besilaikančių už rankų, jau nekalbant apie bučinius.
– Tai dalis mūsų cenzūros įstatymų. Tačiau meilė apskritai nėra labai fizinis dalykas mūsų kultūroje. Mes išreiškiame meilę per kalbą ir poeziją.
- Jūsų istorijos dažnai atsiskleidžia tarsi mįslės. „Komivojažierius“ kupinas nežinomybės bei jaudulio, primenančių Alfredo Hitchcocko darbus.
– Tai yra įprasti būdai, kurie naudojami dramai kurti. Man svarbiausia tai, kad filme būtų drama, kuri prikaustytų žiūrovą iki pabaigos. Tai leidžia man pasakoti apie kitus dalykus, nagrinėjant įvairias filmo temas.
- Tiesiai šveisiai: apie ką yra „Komivojažierius“ ir kokias temas jūs norėjote atskleisti?
– Kaip filmų kūrėjas, to neturėčiau aiškinti, žiūrovas pats turėtų tai išsiaiškinti. Filme galime įžvelgti įvairias visuomeninių, moralinių, psichologinių problemų perspektyvas.
- Kaip kamera ir kiti filmo elementai padėjo jums papasakoti šią istoriją?
– Manau, kad kamera ir visi kiti elementai dirba kartu, kad sukurtų tarsi dokumentinio filmo pojūtį. Visuose savo darbuose siekiu to, kad žiūrovas pamirštų, jog kamera egzistuoja, ir tiesiog įsivaizduotų, kad tai yra tikras gyvenimas.
- „Komivojažieriui“ itin sekėsi Kanuose. Filmas laimėjo apdovanojimą už geriausią scenarijų, o Shahabas Hosseini laimėjo geriausio aktoriaus kategorijoje. Kaip manote, kas žiuri patiko jūsų filme?
– Manau, filmas leidžia žiūrovui įsijausti į detektyvo vaidmenį ir apie istoriją spręsti pačiam. Nuo pačių žmonių priklauso, kaip jie reaguos. Tai priverčia juos galvoti, kaip jie patys įvertintų, kas yra tiesa šioje situacijoje ir kokius sprendimus jie priimtų.
- Ar todėl pasirinkote trilerio žanrą?
– Pirmas dalykas, kurį stengiuosi padaryti, tai ištraukti žiūrovą iš aplinkinio pasaulio ir leisti jam pasinerti į istoriją. Nežinomybė bei jaudulys tai palengvina. Kuomet jie pradeda sekti istoriją, tuomet žiūrovai atranda kitų dalykų.
- Papasakokite apie Shahabą Hosseinį, su kuriuo jau esate dirbęs prieš tai.
– Šis filmas yra trečiasis, kuriame dirbau su Shahabu. Jis neįtikėtinai talentingas aktorius. Jis moka sukurti labai skirtingus veikėjus. Jis tikrai vaidina iš visos širdies ir absoliučiai tiki herojais, kuriuos vaidina. Jis ištrina ribą tarp savęs ir veikėjo.
- Kaip jūsų filmas siejasi su pjese „Komivojažieriaus mirtis“? Tai, regis, stereotipinė amerikietiška pjesė. Kodėl ją panaudojote?
– Perskaičiau daugybę pjesių ir manau, jog ši puikiai atspindi pagrindinę mano istoriją. Pjesėje „Komivojažieriaus mirtis“ svarbiausia tema yra pažeminimas. Vilis Lomanas yra pažemintas savo sūnaus, visuomenės, darbovietės, šeimos. Todėl jis nusižudo. Filme mano veikėjas Emadas taip pat jaučiasi sumenkintas patirto pažeminimo.
Parengė Ernesta Vyčaitė
