„Visą gyvenimą ryžtingai siekiau laisvės“, – yra sakęs pernai miręs lenkų kino meistras A.Wajda. Jis gyveno 90 metų.
Apie laisvę gyventi ir kurti nepaisant priešiškos politinės sistemos režisierius papasakojo paskutiniame savo filme „Povaizdis“.
Režisierius norėjo perspėti
A.Wajda yra prisipažinęs, jog šiuo kūriniu norėjo perspėti, kad jokia valdžia neturėtų kištis į meną. Filmo premjera Lietuvoje įvyks Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse – kovo 10-ąją.
Biografinis filmas pasakoja apie garsų lenkų tapytoją avangardistą W.Strzeminskį, kuris už sovietinei sistemai prieštaraujančias idėjas neteko dėstytojo vietos Lodzės meno akademijoje ir buvo išbrauktas iš Menininkų sąjungos sąrašų.
Dailininkui, netekusiam menininko statuso, draudžiama net įsigyti dažų paveikslams. Prasideda sukrečianti žmogiškumo kova už teisę ne tik kurti, bet ir gyventi visuomenėje, kuri paženklinta cenzūros ir laisvės suvaržymo.
„Tai nepalaužiamo žmogaus portretas. Žmogaus, kuris pasitiki savo sprendimais ir yra atsidavęs menui, kurio niekas nevertina“, – taip savo filmą apibūdino A.Wajda.
Bendravo su garsenybėmis
W.Strzeminskis buvo vienas reikšmingiausių Lenkijos menininkų. Jis suformulavo ir išplėtojo unizmo (abstrakcionistinės tapybos krypties) teoriją, įkūrė modernaus meno muziejų Lodzėje.
Tarp jo pažįstamų ir draugų buvo garsūs menininkai Marcas Chagallas, Aleksandras Rodčenka, Kazimiras Malevičius.
Kūrėjas su žmona Katarzyna Kobro trejus metus (1921–1924 m.) gyveno Vilniuje. Čia jis dėstė piešimą, o 1923 metais su tapytoju Vytautu Kairiūkščiu surengė Naujojo meno parodą, kuri davė pradžią lenkų konstruktyvizmui.
Tapybos pasaulis nebuvo svetimas ir A.Wajdai. Po karo būsimasis režisierius studijavo Krokuvos dailės mokykloje, tačiau po trejų metų metė dailę ir įstojo į Lodzės kino mokyklą.
Ten jaunasis A.Wajda pirmą kartą pamatė ir W.Strzeminskį. Bet tik po šešiasdešimties metų režisierius apie jį sukūrė „Povaizdį“ – filmą, kuris tapo ne tik paskutiniu jo darbu, bet ir savotišku testamentu.
Aktualu ir šiandien
Filmo herojaus laikysena aktuali ir šiandien, kai įvykiai pasaulyje verčia iš naujo permąstyti žmogaus ir politikos santykį.
A.Wajda niekada nekūrė atvirai politinių filmų, tačiau politinė žinutė jo darbuose visada būdavo svarbi. Juk jis gyveno laikais, kai priešintis totalitarizmui buvo kiekvieno kūrėjo asmeninė ir pilietinė pareiga.
„Noras kurti politinį kiną kyla ir stiprėja tada, kai auga poreikis atskleisti tiesą ir reikšti nepasitenkinimą ar protestą. Turint omenyje šiandienę sociopolitinę realybę netrukus neabejotinai įsitikinsime, ar tiesos troškimas yra stiprus“, – viename paskutinių savo interviu sakė A.Wajda.
Kino kritikai „Povaizdį“ vadina labai asmenišku A.Wajdos, kovotojo už laisvę, meilės laišku kitam aktyviam kovotojui už laisvę W.Strzeminskiui.
Jie giria ne tik stiprią režisūrą, bet ir meistrišką „Povaizdžio“ operatoriaus Pawelo Edelmano darbą ir pagrindinio aktoriaus Boguslawo Lindos vaidybą.
