Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje, šalia Kazachstano, Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienos, 3 500 metrų aukštyje, jau 30 metų gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Dar nuo sovietmečio veikiančioje Glaciologijos stotyje Tiuksiu ledyne, atsiskyrusi nuo civilizacijos, ji tyrinėja klimato pokyčius.
Nepaprastai kinematografiška dokumentika, užčiuopianti mokslininkės kasdienybę, ją supančios gamtos didybę ir jų tarpusavio ryšį, varžosi Vilniuje vykstančio festivalio „Kino pavasaris“ tarptautinėje konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“.
„Atrodė, kad tai bus filmas apie trapią, laikiną moterį ir amžiną, galingą ledyną. Būnant ten, paaiškėjo, kad galbūt viskas yra kitaip. Galbūt tas ledynas, koks beatrodytų galingas ir nepajudinamas, yra be galo trapus ir pažeidžiamas.
Žmogus gali riksmu, neteisingu judesiu išjudinti milžinišką jėgą, padaryti negrįžtamų pokyčių ledyne. Galų gale jis tirpsta, mažėja, keičiasi. Galvojau, kad milijonus metų esantis ledynas toks ir yra, ir visą laiką jį tokį matysiu. Iš tiesų jis keitėsi mūsų akyse. Mes eidavome tomis pačiomis vietomis ir staiga jų nebeatpažindavome“, – pasakojo režisierius A. Stonys.
Kuo ilgiau jis ten buvo, tuo daugiau rado panašumų tarp moters ir ledyno. Takoskyra tarp jų vis mažėjo ir mažėjo. „Paskui man pradėjo atrodyti, kad ne tik Aušra reaguoja į ledyno pokyčius, bet ir ledynas reaguoja į Aušrą. Jeigu ji ant mūsų supykdavo, prasidėdavo audra.
Labai įdomu, kad 2014 m. Kazachstano Respublikos Geografijos institutas jos vardu pavadino vieną iš ledynų, pažymėdamas didžiulį indėlį į mokslą, pasiaukojimą ledynui ir tyrinėjimams. Kažkur yra ledynas vardu Aušra Revutaitė. Man tai buvo simbolinis faktas. To nežinojau prieš pradėdamas filmą. Staiga paaiškėjo, kad moteris ir ledynas susiliejo į vieną“, – kalbėjo A. Stonys.
Pats filmavimas vyko trejus metus. Buvo keturios ekspedicijos maždaug po 12-14 dienų. Reikia prisitaikyti prie kalnų ritmo. Žiemą ten nei užkopsi, nei nulipsi. Kūrybinė grupė važiuodavo pavasarį arba rudenį.
Nors būnant ten metų laikai keičiasi – tai ruduo, tai pavasaris, tai žiema – viskas vienu metu. Gali pradėti snigti, staiga pasidaryti skaidru, užklupti liūtys. Režisierius norėjau parodyti keturis metų laikus, ten pakankamai paprasta tai padaryti.
Filmo herojė A. Revutaitė renka duomenis ir perduoda į geografijos institutą. Šie duomenys labai svarbūs, nes fiksuoja ledynų tirpimą, judėjimą, kritulių ir saulės kiekį. Iš tiesų tai yra vieta, kur globalinis atšilimas labai aiškiai matosi. Tai, ką mes čia žinome teoriškai, ten gali labai aiškiai pamatyti. Yra ir daugiau sudėtingų mokslinių tyrimų, kuriuos ji atlieka. Jos matavimo prietaisai išsidėstę po visą ledyną.
Vieno garsiausio ir kūrybingiausio Lietuvos dokumentininko A. Stonio kūryba apdovanota daugybėje kino festivalių, o trumpametražis filmas „Neregių žemė“ (1992 m.) pelnė Europos kino akademijos „Felikso“ prizą kaip geriausias metų dokumentinis filmas.
Pasaulinė juosto „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA. Filmas toliau keliauja po festivalius, bet, režisieriaus žodžiais, didžiausias jaudulys ir svarba yra parodyti filmą Lietuvoje savo publikai.
