Tian Šanio kalnuose Centrinėje Azijoje, šalia Kazachstano,
Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienos, 3 500 metrų aukštyje, jau
30 metų gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Dar nuo sovietmečio
veikiančioje Glaciologijos stotyje Tiuksiu ledyne, atsiskyrusi nuo
civilizacijos, ji tyrinėja klimato pokyčius.
Nepaprastai kinematografiška dokumentika, užčiuopianti
mokslininkės kasdienybę, ją supančios gamtos didybę ir jų
tarpusavio ryšį, varžosi Vilniuje vykstančio festivalio „Kino
pavasaris“ tarptautinėje konkursinėje programoje „Baltijos
žvilgsnis“.
„Atrodė, kad tai bus filmas apie trapią, laikiną moterį ir
amžiną, galingą ledyną. Būnant ten, paaiškėjo, kad galbūt viskas
yra kitaip. Galbūt tas ledynas, koks beatrodytų galingas ir
nepajudinamas, yra be galo trapus ir pažeidžiamas.
Žmogus gali
riksmu, neteisingu judesiu išjudinti milžinišką jėgą, padaryti
negrįžtamų pokyčių ledyne. Galų gale jis tirpsta, mažėja, keičiasi.
Galvojau, kad milijonus metų esantis ledynas toks ir yra, ir visą
laiką jį tokį matysiu. Iš tiesų jis keitėsi mūsų akyse. Mes
eidavome tomis pačiomis vietomis ir staiga jų nebeatpažindavome“, –
pasakojo režisierius A. Stonys.
Kuo ilgiau jis ten buvo, tuo daugiau rado panašumų tarp moters
ir ledyno. Takoskyra tarp jų vis mažėjo ir mažėjo. „Paskui man
pradėjo atrodyti, kad ne tik Aušra reaguoja į ledyno pokyčius, bet
ir ledynas reaguoja į Aušrą. Jeigu ji ant mūsų supykdavo,
prasidėdavo audra.
Labai įdomu, kad 2014 m. Kazachstano Respublikos
Geografijos institutas jos vardu pavadino vieną iš ledynų,
pažymėdamas didžiulį indėlį į mokslą, pasiaukojimą ledynui ir
tyrinėjimams. Kažkur yra ledynas vardu Aušra Revutaitė. Man tai
buvo simbolinis faktas. To nežinojau prieš pradėdamas filmą. Staiga
paaiškėjo, kad moteris ir ledynas susiliejo į vieną“, – kalbėjo A.
Stonys.
Pats filmavimas vyko trejus metus. Buvo keturios ekspedicijos
maždaug po 12-14 dienų. Reikia prisitaikyti prie kalnų ritmo. Žiemą
ten nei užkopsi, nei nulipsi. Kūrybinė grupė važiuodavo pavasarį
arba rudenį.
Nors būnant ten metų laikai keičiasi – tai ruduo, tai
pavasaris, tai žiema – viskas vienu metu. Gali pradėti snigti,
staiga pasidaryti skaidru, užklupti liūtys. Režisierius norėjau
parodyti keturis metų laikus, ten pakankamai paprasta tai padaryti.
Filmo herojė A. Revutaitė renka duomenis ir perduoda į
geografijos institutą. Šie duomenys labai svarbūs, nes fiksuoja
ledynų tirpimą, judėjimą, kritulių ir saulės kiekį. Iš tiesų tai
yra vieta, kur globalinis atšilimas labai aiškiai matosi. Tai, ką
mes čia žinome teoriškai, ten gali labai aiškiai pamatyti. Yra ir
daugiau sudėtingų mokslinių tyrimų, kuriuos ji atlieka. Jos
matavimo prietaisai išsidėstę po visą ledyną.
Vieno garsiausio ir kūrybingiausio Lietuvos dokumentininko A.
Stonio kūryba apdovanota daugybėje kino festivalių, o
trumpametražis filmas „Neregių žemė“ (1992 m.) pelnė Europos kino
akademijos „Felikso“ prizą kaip geriausias metų dokumentinis
filmas.
Pasaulinė juosto „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko
Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA. Filmas toliau
keliauja po festivalius, bet, režisieriaus žodžiais, didžiausias
jaudulys ir svarba yra parodyti filmą Lietuvoje savo publikai.