Vokiečių režisierius, žurnalistas ir rašytojas Ch.Krausas teigė suvokęs, kad akistata tarp SS budelio anūko ir nužudytų žydų vaikaičių nebūtinai turi būti tragiška, o blogis – ne visada banalus.
Savo asmeniškiausiame filme „Vakarykštės gėlės“ režisierius pasakoja apie Holokausto nusikaltimų tyrėją vokietį ir žavią prancūzę studentę, kurie bando išsivaduoti iš traumuojančios praeities. Vokietijoje filmas sukėlė aštrias diskusijas, o tarptautiniame Tokijo festivalyje pelnė pagrindinį prizą.
– Esate sakęs, kad Holokausto temą pasirinkote dėl asmeninių priežasčių. Kaip ji susijusi su jūsų šeimos istorija? - paklausiau Chriso Krauso.
– Maždaug prieš 14 metų filmavau savo pirmąjį filmą „Sudužęs stiklas“. Tada sužinojau, kad mano senelis Antrojo Pasaulinio karo metu aktyviai dalyvavo SS sukarintuose būriuose, vykdžiusiuose žydų, čigonų, komunistų ir kitų režimui priešiškų žmonių žudynes.
Pradėjau domėtis nacionalsocializmo laikotarpiu ir savo giminės istorija, o tai, ką sužinojau, aprašiau knygoje „Šaltas kraujas“, kurią skyriau savo vaikams.
Tačiau ši istorija vis tiek nepaliko manęs ramybėje, tad po dešimties metų nusprendžiau sukurti filmą. Pasirinkau romantinės komedijos žanrą, bet, visų pirma, norėjau perteikti savo požiūrį ir patirtį, kurie labai skiriasi nuo oficialaus šios temos traktavimo.
– Ar tiesa, jog turite baltiškų šaknų?
– Mano šeima kilusi iš Rygos – senelis buvo Rygos vokietis, močiutė – latvė. Dar būdamas vaikas nuolat girdėdavau tėvus, kalbančius apie Rygą taip, tarsi tai būtų dar vienas Vokietijos miestas.
Kiek paaugęs supratau, kad yra ne visai taip. Vėliau sužinojau ir daugiau šokiruojančių dalykų. Tikrai neįtariau, kad kažkas yra ne taip su manimi ar mano šeima, nes nieko apie praeitį nežinojau.
Skaitydamas istorijos knygą visai atsitiktinai aptikau senelio pavardę. Tai, ką perskaičiau, mane taip apstulbino, kad nuėjau į Vokietijos archyvus.
Kai paslaptis išaiškėjo, keli mano senelio bendraamžiai dar buvo gyvi. Ėmiau jų klausinėti, kas ir kaip, – vieni mano senelio nemėgo ir išvis nieko nekalbėjo, o kiti papasakojo tiesą. Buvau šokiruotas minties, kad jie viską žinojo ir šitiek metų tylėjo! Pasirodo, mano senelis ėjo į tą pačią klasę su 11 žydų – 8 iš jų buvo išžudyti SS dalinių, o jis buvo SS vadas Rygoje.
Tai buvo labai konfliktiškas, ilgas ir skausmingas procesas, aš net tapau nediplomuotu Holokausto tyrinėtoju. Keletą metų praleidau archyvuose Vokietijoje, Izraelyje, kitose šalyse. Būtent archyvuose sutikau ir nukentėjusių per Holokaustą žydų palikuonis.
Keisčiausia, kad jie iš tiesų džiaugėsi galėdami su manimi susipažinti! Jie žinojo, kad mano senelis prisidėjo prie jų artimųjų mirčių ir kankinimų, tačiau vis tiek norėjo bendrauti ir net juokavo! Toks elgesys mane nepaprastai paveikė.
Todėl nepaisydamas temos sudėtingumo ir visų jau egzistuojančių klišių nusprendžiau parodyti ir tą šviesą, kurią mačiau sutiktų žmonių akyse. Žinoma, skausmas niekur nedingo, bet jis suteikė stipresnį gyvenimo pojūtį.
Savo filmui pasirinkau traumuotus personažus, o kartu – labai lengvą romantinės komedijos žanrą. Humoras, sumišęs su traumine patirtimi, iš pirmo žvilgsnio visiškai nedera, bet tikrovėje man būtent taip ir atsitiko.
– Lietuvoje taip pat egzistuoja panaši problema, nes apie Holokausto aukas ir budelius (lietuvius, tarnavusius SS būriuose) dažniausiai nekalbama, o jei ir kyla diskusija, dažniausiai neišvengiama skandalų ir įvairaus pobūdžio kaltinimų.
– Mano atveju, tai buvo susiję su problemomis šeimoje. Būdamas vaikas, nuolat susidurdavau su melu, bet dabar suprantu, kad tėvai melavo tiesiog norėdami išlikti.
Kita vertus, jei po melo šydu slepiami žiaurūs ir tamsūs dalykai, paskui labai sunku priimti tiesą, susitaikyti su esama situacija. Net mano tėvas ir jo broliai negalėjo ar nedrįso paklausti savo tėvo, kaip buvo iš tiesų.
Aš esu trečiosios kartos palikuonis, tad turėjau jėgų atskleisti praeitį, nes senelio jau nebebuvo tarp gyvųjų. Paradoksas: Vokietijoje tiek daug viešai kalbama apie Holokaustą, bet privačiai, šeimose šios temos niekas nedrįsta užkabinti.
Galbūt panaši situacija yra ir Lietuvoje – tiesiog praėjo per mažai laiko ir per daug žmonių yra susiję su šia traumine patirtimi. Nors anksčiau ar vėliau tiesa vis tiek išaiškės.
– Kiek svarbus jums buvo kontekstas – jau parašytos knygos,sukurti filmai Holokausto tema?
– Jaunystėje studijavau istoriją, o kurdamas filmą „Vakarykštės gėlės“ perskaičiau daugybę knygų. Kontekstas man buvo nepaprastai svarbus, net būtinas aktualizuojant istoriją, net ir vykstančią dabartyje.
Abu filmo pagrindiniai veikėjai – Holokausto aukos ir budelio anūkai – yra atsidūrę keistoje situacijoje. Veiksmas vyksta šiais laikais, bet jie abu gyvena praeitimi.
Žmonės, išgyvenantys psichologines traumas, dažniausiai nepajėgia galvoti nei apie ateitį, nei apie dabartį, nes nuolat turi tvarkytis su savo neigiamomis emocijomis, mintimis. Trauminės patirtys keičia žmogaus elgseną, mąstymą, net lyčių vaidmenis, moterų ir vyrų tarpusavio santykius. Kuriant filmą šis istorinis ir psichologinis kontekstas buvo būtinas.
– Žydų kilmės filosofė Hannah Arendt knygoje „Eichmannas Jeruzalėje: blogio banalumas“ rašė, kad didžiausias blogis yra padaromas žmonių, kurie neprisiima atsakomybės, kai sprendžiamas gėrio ir blogio klausimas. Sutinkate su šia mintimi?
– Taip, ji dalyvavo Jeruzalėje vykusiame nacio ir vieno pagrindinių Holokausto organizatorių – Adolfo Eichmanno teismo procese ir apstulbo pamačiusi, kad A.Eichmannas – visiškai normalus žmogus, kuris paprasčiausiai siekė karjeros ir gerai atliko jam skirtas užduotis.
Sutinku su A.Arend mintimis, bet visą šį reikalą matau kiek iš kitos perspektyvos – neretai tie normalūs žmonės, patekę į demonišką sistemą, patys tampa jos dalimi. Galbūt lemiamas lūžis trunka keletą sekundžių, bet blogis ne visuomet banalus. Mano senelis buvo tikras džentelmenas, turėjęs gerą humoro jausmą. Iki šiol man sunku suvokti, kaip jis galėjo padaryti tai, ką padarė.
– Kai jūsų filmo herojus Totila Blumenas (akt. Larsas Eidingeris) galiausiai išdrįsta atsakyti į klausimą, koks buvo jo senelis, jis atsako vieno žodžiu: „Malonus“.
– Sunku suvokti ir labai netikėta, kai matai, kad net ir pačia rimčiausia tema kalbant įmanoma juoktis, kartu pripažįstant visą tą siaubą ir absurdą.
Filme daug komiškų elementų, tačiau ilgainiui humoras dingsta. Man buvo svarbu panagrinėti, kaip žmonės gyvena žinodami siaubingus dalykus, su kuriais praktiškai neįmanoma apsiprasti.
A.Arendt rašė, kad sunku suvokti šito siaubingo nusikaltimo žmonijai mastą, kuomet matai, kaip ateina tvarkingas vyras su geromis manieromis ir sako: „Sveiki!“.
Daugelis žydų, kurie išgyveno Holokaustą ir kurie asmeniškai pažinojo A.Eichmanną, sakė, kad jis buvo labai korektiškas, mylėjo savo šeimą, ypač vaikus. Atrodo, tai nesuderinami dalykai, – mylintis tėvas, geras vyras ir budelis. Bet taip buvo.
Absurdas, ironija ir aštrus humoras man padėjo perteikti tai, ką aš jaučiau gilindamasis į šią temą. Filmai apie Holokaustą dažniausiai nutolę nuo realybės, pilni įvairiausių klišių ir paprasčiausiai nepasiekia žiūrovų, nesukelia jokių emocijų.
Vokietijoje iš Holokausto padarytas savotiškas kultas, kiekvienais metais sausio 27-ąją minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuomet skamba daug pakilių kalbų ir liejamos ašaros, bet tai labai pompastiška, netikra.
Norėjau skausmui suteikti realų pavidalą ir perteikti šią istoriją per asmeninę prizmę. Naciai juk nebuvo ateiviai iš kitos planetos. Jie gyveno tarp mūsų, buvo mūsų visuomenės dalis – kas žino, ar jie vėl neatsiras, jei siaubingas režimas vėl įsigalės. Žinote, aš nesijaučiu saugus.
– Sutinku, kažin ar galima jaustis saugiai, kai kiekvieną dieną girdi apie naujus teroro išpuolius ar vis didėjančią Rusijos karinę grėsmę.
– Puikiai suprantu Baltijos šalių žmones, žinau, ką jaučiate matydami, kaip veikia Vladimiro Putino režimas, kas atsitiko su Krymu ar tebevyksta Ukrainoje. Tačiau Vokietijoje dėl to niekas per daug nesuka galvos. Atseit – tai toli ir mums nieko bloga neatsitiks, juk mus saugo NATO. O aš manau, kad viskas gali pasikartoti, tad kartais vertėtų prisiminti istoriją.
– Kaip pasirinkote pagrindinius vaidmenis atliekančius aktorius – prancūzę Adele Haenel ir L.Eidingerį?
– Iš pradžių norėjau dirbti su Eva Green, tačiau ji gavo kitą vaidmenį. Tuomet aktorių atrankos agentas pasiūlė Adele Haenel, kurios tuo metu visai nepažinojau. Ji labai drąsi ir labai populiari prancūzų aktorė, tačiau visiškai nekalbėjo vokiškai! Tačiau ji pažadėjo ir per 6 mėnesius išmoko.
L.Eidingeris sutiko prisijungti likus keturioms savaitėms iki filmavimo. Sakyčiau, man fantastiškai pasisekė, nes abu aktoriai puikiai suprato, ką noriu pasakyti ir įsijautė į savo personažus.
– Šių aktorių kuriami personažai – labai ekscentriški ir neurotiški. Kodėl akcentavote būtent šias jų savybes?
– Galbūt jie ekstremalūs savo netobulumu, savo silpnybėmis. Jie stengiasi kažkaip susidoroti su savo problemomis, bet pasirenka labai radikalų būdą.
Pabandžiau įgyvendinti romantišką idėją, kad Totila ir Zazė galėtų vienas kitą išgydyti. Jiems reikia vienas kito, jiems reikia žmogaus, kuris galėtų bent šiek tiek suprasti, nepaisant, kad iš šalies žiūrint viskas atrodo pernelyg ekscentriška ir keista.
Panašiai ir gyvenime – jei įvardini savo problemą, galbūt niekas tau ir negalės padėti, bet galbūt atsiras žmogus, kuris taip pat patyrė panašią dramą ir kenčia ne mažiau nei tu pats. Kuomet surandi jėgų kalbėtis apie savo silpnąsias vietas, tuomet gali jas įveikti ir jos nebeatrodo tokios baisios.
– Holokaustą išgyvenusi liudininkė – garbaus amžiaus moteris, kuri niekaip nesutinka dalyvauti Aušvico konvencijoje, – taip pat parodoma kaip aikštinga moteris, labiau besirūpinanti plastinėmis operacijomis nei aukų atminimu. Jos charakteris – visiška priešingybė jau susiformavusiam herojiškam nuskriaustųjų įvaizdžiui.
– Tai juk žmogiška! Norėjau atskleisti įvairius savo personažų bruožus. Archyvinių tyrinėjimų metais sutikau žmonių, kurie tikrai nėra maloniausi pasaulyje, tačiau daro svarbius ir gerus darbus. O išgyvenę Holokaustą ne visuomet yra tik didvyriai ir išskirtiniai herojai.
Niekaip negaliu suprasti, kodėl Vokietijoje jie vaizduojami tik taip ir niekaip kitaip? Juk jie tokie patys žmonės, kaip ir mes – netobuli ir turintys neigiamų bruožų. Kodėl iš jų daromas dar vienas tabu?
Vienas mano filmo prodiuserių Danny Krausz, kuris yra žydas, gerai žinantis Aušvico istoriją, taip pat mane drąsino sakydamas, kad reikia parodyti, kaip yra iš tiesų.
Taigi patys žydai tarytum ir neturi didelių problemų pripažinti savo žmogiškumą, tačiau vokiečiai – turi. Kai kurie buvo net šokiruoti šios moters elgesio. Tačiau mane žavi žmogiškų charakterių įvairovė, nesuprantu, kodėl turėčiau akcentuoti tik jų stipriąsias puses?
– Kaip filmas buvo sutiktas Vokietijoje?
– Žiūrovų ir kritikų nuomonės išsiskyrė. Bet galų gali viskas yra lyg ir gerai, nes balandžio 28-ąją laukia Vokietijos kino apdovanojimai, o „Vakarykštės gėlės“ nominuotos aštuoniose kategorijose. Taigi tai jau nemenkas įvertinimas filmui, kurį iki šiol lydi aštrios diskusijos.
